Evangelija pagal Morkų
(Mk 1, 16-22)
16 Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. 17 Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ 18 Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. 19 Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. 20 Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. 21 Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. 22 Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. 23 Jų sinagogoje [judėjų] tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: 24 „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ 25 Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ 26 Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. 27 Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ 28 Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.
Apaštalo Pauliaus laiškas Korintiečiams
(2 Kor 5, 15-21; 6, 11-16)
15 [Broliai!] Jis [Kristus] yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas. 16 Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame. 17 Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. 18 O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. 19 Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. 20 Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ 21 Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.
6 Skyrius 11 Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums erdvi tapo. 12 Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. 13 Tad atsimokėkite tuo pačiu, – kalbu kaip vaikams, – ir praplėskite savo širdis! 14 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? 15 Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? 16 Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais? Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta.