Izaijo Knyga
(Iz 7, 1-14)
1 Ahazui, Jotamo sūnui, Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Rezinas, Aramo karalius, ir Pekahas, Remalijo sūnus, Izraelio karalius, pakilo karo žygiui prieš Jeruzalę, tačiau nepajėgė jos pulti. 2 Kai pasiekė žinia Dovydo namus, kad „Aramas jau įsitaisė Efraimo valdose“, – karaliaus širdis ir žmonių širdis sudrebėjo, kaip dreba miško medžiai, vėjo blaškomi. 3 Bet VIEŠPATS tarė Izaijui: „Pasitikti Ahazo su savo sūnumi Šear-Jašubu nueik ant Velėtojo lauko kelio, prie Aukštutinio tvenkinio kanalo galo, 4 ir pasakyk jam: „Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! Tenedreba tavo širdis dėl tų dviejų smilkstančių nuodėgulių, dėl Rezino bei Aramo ir Remalijo sūnaus įniršio. 5 Kadangi Aramas su Efraimu ir Remalijo sūnumi surengė sąmokslą prieš tave, tardami: 6 'Užpulkime Judą, palaužkime jo dvasią, užkariaukime jį ir paskirsime ten karaliumi Tabeelio sūnų'“, 7 taip sako Viešpats DIEVAS: „Tai neįvyks! Taip nebus! 8 Damaskas – Aramo sostinė, o Damasko galva yra Rezinas. 9 Samarija – Efraimo sostinė, o Samarijos galva yra Remalijo sūnus. Po šešiasdešimt penkerių metų Efraimas bus sunaikintas, – liausis buvęs tauta. Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!“ 10 VIEŠPATS vėl kalbėjo Ahazui: 11 „Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, sau ženklo, – tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių“. 12 Ahazas atsakė: „Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ 13 Tuomet jis atsakė: „Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad jūs varginate ir mano Dievą?! 14 Todėl pats Viešpats duos jums ženklą.
Pradžios Knyga
(Pr 5, 32; 6, 1-8)
32 Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas. 6. 1 Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, 2 Dievo sūnūs, žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko. 3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų“. 4 Tomis dienomis, – kaip ir vėliau, – kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai. 5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. 6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. 7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“. 8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
Patarlių knyga
(Pat 6, 20-35; 7, 1)
20 Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo. 21 Laikyk juos nuolat pririštus arti širdies, pasikabink juos ant kaklo. 22 Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus. 23 Juk įsakymas yra žiburys ir mokymas – šviesa, o drausmės pamokymai yra gyvenimo kelias, 24 kad apsaugotų tave nuo palaidos moters, nuo svetimautojos vilionių. 25 Negeisk jos grožio savo širdyje, nesileisk užburiamas jos žvilgsnių, 26 nes kekšės užmokestis yra tik duonos kepalas, o svetima žmona yra spąstai žmogaus gyvasčiai. 27 Argi gali žmogus užsikurti ugnį skreite nesudegindamas savo drabužių? 28 Argi gali vaikščioti ant žarijų nenusvildamas kojų? 29 Taip yra žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona; kas ją paliečia, neliks nenubaustas. 30 Žmonės neniekina vagies, kuris vagia būdamas alkanas, kad numalšintų alkį. 31 Tačiau pagautas jis turi septyneriopai atmokėti; turi atiduoti visą savo namų turtą. 32 Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, pražudo patį save. 33 Susilauks antausių ir gėdos, nebus ištrintos patyčios. 34 Juk pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį, keršto pagautas jis nesivaldo. 35 Išpirkos jis nepriims, kyšio, net didžiausio, atsisakys. 7. 1 Mano vaike, laikykis mano žodžių ir brangink įsakymus mano.