Evangelija pagal Morkų
(Mk 8, 27-31)
27 Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ 28 Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti dar kuriuo iš pranašų.“ 29 Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas.“ 30 Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. 31 Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.
Evangelija pagal Luką
(Lk 10, 38-42, 11, 27-28)
38 Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. 39 Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. 40 Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“ 41 Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, 42 o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ 11. 27 Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ 28 O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 9, 24-28)
24 [Broliai!] Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. 25 Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; 26 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. 27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, 28 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 9, 1-7)
1 [Broliai!] pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. 2 Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. 3 Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. 4 Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. 5 Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti. 6 Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, 7 o į antrąją tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus.