Evangelija pagal Morkų
(Mk 9, 17-31)
17 Vienas [žmogus priėjo prie Jėzaus, ir nusilenkęs Jam pasakė:] „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. 18 Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo.“ 19 Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ 20 Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. 21 Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Jis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. 22 Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ 23 Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“ 24 Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ 25 Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ 26 Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė.“ 27 Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo. 28 Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ 29 O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda.“ 30 Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. 31 Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“
Evangelija pagal Matą
(Mt 20, 1-16)
1 [Pasakė Viešpats šį palyginimą:] Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. 2 Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. 3 Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. 4 Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ 5 Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. 6 Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ 7 Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną.’ 8 Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!’ 9 Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. 10 Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. 11 Imdami jie murmėjo prieš šeimininką 12 ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.’ 13 Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? 14 Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. 15 Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’ 16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji paskutiniai.“
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 6, 13-20)
13 [Broliai!] Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, jis prisiekė savimi 14 ir tarė: Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave. 15 Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta. 16 Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos. 17 Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką. 18 Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. 19 Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, 20 kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 12, 1-10)
1 [Broliai,] ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, 2 žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. 3 Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! 4 O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme. 5 Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas, 6 nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. 7 Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! 8 Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. 9 Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?! 10 Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais.