Evangelija pagal Luką
(Lk 5, 12-16; 33-39)
12 Jėzui būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ 13 Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai pranyko. 14 O Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti.“ 15 Tačiau garsas apie jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų. 16 O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis. […] 33 Tada jie sakė jam: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria.“ 34 Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?! 35 Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“ 36 Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Šitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo. 37 Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. 38 Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. 39 Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’“
Evangelija pagal Joną
(Jn 10, 9-16)
9 [Pasakė Viešpats pas Jį atėjusiems judėjams:] „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. 10 Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. 11 Aš gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. 12 Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. 13 Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. 14 Aš gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, 15 kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. 16 Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“
Apaštalo Pauliaus laiškas Filipiečiams
(Fil 2, 16-30)
16 [Broliai!] Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs. 17 O jei turės būti pralietas mano kraujas, kaip jūsų tikėjimo auka ir atnaša Dievui, aš džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais. 18 Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi. 19 Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau ramus, sužinojęs, kaip jums sekasi. 20 Mat neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. 21 Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. 22 O apie jį žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis su manimi tarnavo kaip sūnus su tėvu. 23 Taigi, kai tik paaiškės mano byla, turiu viltį tučtuojau jį pasiųsti. 24 Be to, turiu Viešpatyje viltį ir pats netrukus atvykti pas jus. 25 Aš dar nusprendžiau, jog būtina siųsti pas jus Epafroditą, mano brolį, bendradarbį ir bendražygį, o jūsų pasiuntinį ir pagalbininką mano varguose. 26 Jis labai jūsų pasiilgo ir sielojosi, kad išgirdote apie jo ligą. 27 O jis buvo arti mirties, tačiau Dievas jo pasigailėjo, ir ne vien tik jo, bet ir manęs, kad manęs neužgriūtų sielvartas po sielvarto. 28 Taigi aš jį skubiai siunčiu, kad, jį pamatę, pradžiugtumėte ir aš taip neliūdėčiau. 29 Priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones, 30 nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti.
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 7, 26-28; 8, 1-2)
26 [Broliai!] Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. 27 Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save. 28 Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o po įstatymo duotos priesaikos žodis paskyrė amžiams tobulą Sūnų. 8. 1 Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje 2 kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.