Evangelija pagal Joną
(Jn 5, 1-15)
1 Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. 2 Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. 3 Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. 5 (4) Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. 6 Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ 7 Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. 8 Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ 9 Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas. 10 Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. 11 Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“ 12 Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik'?“ 13 Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje. 14 Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ 15 Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.
Apaštalų darbai
(Apd 9, 32-42)
32 [Tomis dienomis] Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lidoje. 33 Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėjas; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. 34 Petras jam tarė: „Enėjau, teišgydo tave Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. 35 Visi Lidos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį. 36 Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė) . Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. Prikėlimas iš numirusių37 Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. 38 Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“ 39 Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. 40 Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. 41 Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. 42 Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį.