Evangelija pagal Matą
(Mt 22, 2-14)
[Pasakė Viešpats šį palyginimą:] 2 „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves. 3 Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. 4 Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ 5 Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, 6 o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. 7 Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. 8 Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. 9 Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ 10 Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. 11 Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. 12 Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. 13 Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’ 14 Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.“
Evangelija pagal Joną
(Jn 10, 9-16)
9 Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. 10 Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. 11 Aš gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. 12 Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. 13 Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. 14 Aš gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, 15 kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. 16 Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Apaštalo Pauliaus laiškas Korintiečiams
(2 Kor 1, 21-24; 2, 1-4)
21 [Broliai,] juk Dievas mus ir jus sutvirtino Kristuje ir patepė, 22 pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą. 23 Šaukiuosi Dievą liudytoju kaip mane gyvą regite, kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas. 24 Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai. 2.1 Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu. 2 O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis? 3 Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas. 4 Aš gi jums esu rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 7, 26-28; 8, 1-2)
26 [Broliai!] Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. 27 Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save. 28 Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o po įstatymo duotos priesaikos žodis paskyrė amžiams tobulą Sūnų. 8. 1 Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje 2 kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.