Izaijo Knyga
(Iz 29, 13-23)
13 Viešpats ištarė: „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs, – tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano garbinimas, 14 todėl aš vėl nustebinsiu šią tautą taip nepaprastai, kad jos išminčių išmintis nueis niekais ir protingųjų įžvalgumas pradings“. 15 Vargas tiems, kurie nuo VIEŠPATIES slepia giliai savo planus! Patamsy daro savo darbus, tardami: „Kas mus mato? Kas mus pažįsta?“ 16 Jūs dalykus aukštyn kojomis verčiate! Argi puodžius yra lygus moliui? Tarsi dirbinys sakytų apie savo dirbėją: „Jis manęs nepadarė!“ Arba kūrinys tartų apie savo kūrėją: „Nieko jis neišmano!“ 17 Ar ne tiesa, kad netrukus pavirs Libanas vešliais laukais, o vešlieji laukai bus sodu laikomi? 18 Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, iš savo niūrios tamsybės aklieji praregės. 19 Kuklieji vėl džiaugsis VIEŠPAČIU, vargšai džiūgaus dėl Izraelio Šventojo. 20 Engėjų nebebus, šaipūnai prapuls, sunaikinti bus piktanoriai, – 21 tie, kurie žodžiu padaro žmogų nusikaltėliu, spęsdami vartuose pinkles jo gynėjui, palikdami teisųjį tuščiomis rankomis. 22 Tikrai, šitaip kalba VIEŠPATS, Jokūbo namų Dievas, kuris išpirko Abraomą: „Dabar Jokūbui gėdytis nebereikės, jo veidas iš baimės nebebals. 23 Kai matys jis – jo vaikai, ką mano rankos jiems padarė, šlovins mano vardą, garbins Jokūbo Šventąjį, pagarbiai pripažins galybę Izraelio Dievo.
Pradžios Knyga
(Pr 12, 1-7)
1 VIEŠPATS tarė Abromui: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. 2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. 3 Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.“ 4 Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo liepęs, ir Lotas ėjo drauge su juo. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną. 5 Abromas pasiėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos buvo sukaupę, ir visus žmones, kuriuos buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo. 6 Tarpais sustodamas, Abromas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės ąžuolo vietovės prie Sichemo. (Tuomet krašte buvo kanaaniečiai.) 7 VIEŠPATS pasirodė Abromui ir tarė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims.“ Ten Abromas pastatė jam pasirodžiusiam VIEŠPAČIUI aukurą.
Patarlių knyga
(Pat 14, 15-26)
15 Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius. 16 Išmintingas žmogus yra atsargus ir vengia pikta, o kvailas negali susilaikyti ir yra neatsargus. 17 Kas yra ūmus, kvailai pasielgia, o sukčius yra nekenčiamas. 18 Neišmanėlių papuošalas yra kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja žinojimu. 19 Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems, o nedorėliai – prie teisiųjų vartų. 20 Beturčio nemėgsta net jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių. 21 Kas niekina savo artimą, nusideda, o gera darantis vargšui yra laiminamas. 22 Argi neklysta darantys pikta? Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera. 23 Kiekvienas triūsas duoda naudos, o vien plepėjimas veda į skurdą. 24 Išmintingųjų vainikas – jų sumanumas, o kvailųjų girlianda – kvailumas. 25 Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį, o kas liudija melus, skleidžia apgaulę. 26 Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė, žmogaus vaikams ji bus prieglauda.