Izaijo Knyga
(Iz 42, 5-16)
5 Šitaip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, žmonėms joje duoda gyvybę ir dvasią joje gyvenantiems: 6 „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau tave ir padariau tave Tautos sandora, Tautų šviesa, 7 kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum, sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum. 8 Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės kitam neperleisiu nei savo šlovės stabams. 9 Štai, kas buvo pranašauta, jau įvyko, dabar skelbiu naujus dalykus, – pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“. 10 Naują giesmę užtraukit VIEŠPAČIUI, jo šlovę skelbkit visur žemėje. Jūra tedžiūgauja ir visa, kas jos gelmėse, tolimos salos ir jų gyventojai. 11 Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro kaimuose. Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių. 12 Duokite garbę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę tolimose salose. 13 Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys, tarsi kareivis žadina savo narsą, – jis šaukia, pakeltu balsu surinka kovos šūkį, pergalinga jėga stoja prieš savo priešus. 14 Ilgai tylėjau, ilgai lūkuriavau ir susilaikiau, bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju. 15 Sunaikinsiu kalnus ir kalvas, žolę visur nuvytinsiu. Upes paversiu pelkėmis, ir pelkes išdžiovinsiu. 16 Aš vesiu keliaujančius akluosius, – keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems šviesa paversiu, vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų, – aš jų neapleisiu.
Pradžios Knyga
(Pr 18, 20-33)
20 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, 21 kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne sužinosiu.“ 22 Vyrai pasuko Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas liko stovėti priešais VIEŠPATĮ. 23 Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų kartu su nedorėliu pražudysi teisųjį? 24 Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum dėl penkiasdešimt mieste esančių teisiųjų? 25 Ne tavo būdas daryti tokį dalyką žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ 26 VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos šios vietos“. 27 O Abraomas vėl tarė: „Žiūrėk, kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. 28 O jeigu trūktų penkių ligi penkiasdešimt teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis.“ 29 Bet jis vėl kalbėjo, sakydamas: „O jei keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimt to nedarysiu.“ 30 „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, tarė jis, kad aš toliau kalbu. O jei trisdešimt?“ Jis atsakė: „Nedarysiu, jeigu rasiu trisdešimt.“ 31 Jis tarė: „Žiūrėk, kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimt nesunaikinsiu.“ 32 Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, kad dar kalbėsiu. O jei dešimt?“ „Nesunaikinsiu dėl dešimt,“ atsakė jis. 33 Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.
Patarlių knyga
(Pat 16, 17-33; 17, 1-17)
17 Dorų žmonių kelias vengia pikta; kas atsargiai žengia savo keliu, išsaugo gyvastį. 18 Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas veda į nesėkmę. 19 Geriau būti kukliam tarp vargšų, negu dalytis grobiu su išdidžiais. 20 Kas supranta dalyką, kurio mokosi, puikiai gyvens, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, bus laimingas. 21 Kas yra išmintingos širdies, laikomas protingu žmogumi, o patraukli kalba yra papildomas laimėjimas. 22 Išmintis ją turinčiam yra gyvenimo šaltinis, o kvailieji išmoksta gyventi tik kvailumu. 23 Išmintingo žmogaus širdis teikia jo kalbai lakumą ir stiprina jo žodžių patrauklumą. 24 Taiklūs žodžiai yra kaip medaus korys, saldumas gomuriui ir sveikata kūnui. 25 Kartais kelias gali atrodyti žmogui tiesus, bet galų gale jis nuveda į mirtį. 26 Triūsiančio noras už jį triūsia, nes jo alkis jį verčia. 27 Niekšas ieško, kaip padaryti žalos kitiems, o jo kalba yra kaip svilinanti ugnis. 28 Piktas žmogus sukelia vaidus, o liežuvautojas išskiria artimus draugus. 29 Piktos valios žmogus suvilioja savo kaimyną ir nuveda jį negeru keliu. 30 Kas primerkia akį, tikriausiai slapta rezga niekšybę; kas sučiaupia lūpas, yra sumanęs pikta. 31 Žili plaukai yra garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu. 32 Geriau būti kantriu žmogumi, negu galiūnu; apvaldyti save yra geriau, negu užkariauti miestą. 33 Burtai metami į skraitą, bet nuosprendis priklauso nuo VIEŠPATIES. 17. 1 Geriau sausa pluta su ramybe, negu namai, kupini vaišių su vaidais. 2 Sumanus tarnas valdys nemokšą sūnų ir dalysis paveldu kaip vienas jo brolių. 3 Tiglis – sidabrui, krosnis – auksui, o širdį išbando VIEŠPATS. 4 Nedorėlis klauso nedorų lūpų, o melagis pikto liežuvio. 5 Kas tyčiojasi iš vargšo, įžeidžia jo Kūrėją; kas juokiasi iš nelaimės, neišvengs bausmės. 6 Vaikaičiai yra senųjų vainikas, o vaikų pasididžiavimas – jų tėvai. 7 Kilnūs žodžiai netinka kvailajam, dar mažiau – melas kilmingajam! 8 Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai: kur tik jis pasisuka, jam sekasi. 9 Kas atleidžia nuoskaudą, puoselėja draugystę, o kas vis primena ginčą, atstumia draugą. 10 Protingą žmogų papeikimo žodis labiau paveikia, negu šimtas smūgių kvailį. 11 Vien maištauti yra linkęs piktas žmogus; jam bus atsiųstas negailestingas pasiuntinys. 12 Geriau susidurti su jauniklių netekusia meška, negu susitikti su kvailiu dėl nesąmonių. 13 Kas už gera piktu atsilygina, nelaimės iš savo namų niekad neišvarys. 14 Kivirčo pradžia yra kaip užtvankos atidarymas; užtat ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus. 15 Kas pateisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, jais abiem lygiai bjaurisi VIEŠPATS. 16 Kokia nauda iš pinigų kvailo žmogaus rankoje išminčiai pirkti, jei jis proto neturi? 17 Bičiulis visados yra bičiulis, o brolis – gimęs vargu dalytis.