Evangelija pagal Joną
(Jn 7, 37-52; 8, 12)
37 Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. 38 Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“. 39 Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. 40 Išgirdę tuos žodžius, kai kurie žmonės sakė: „Jis iš tiesų pranašas!“ 41 Kiti tvirtino: „Jis Mesijas!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos? 42 Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ 43 Taigi minioje kilo nesutarimas dėl jo asmens. 44 Buvo tokių, kurie norėjo jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos. 45 Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“ 46 Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ 47 Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? 48 Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? 49 Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“. 50 Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: 51 „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ 52 Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“. 53 Ir taip jie išsivaikščiojo kas sau. 8. 12 Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“.
Apaštalų darbai
(Apd 2, 1-11)
1 [Tomis dienomis,] atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. 2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. 3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. 4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. 5 Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. 6 Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. 7 Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? 8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! 9 Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, 10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, 11 žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.