Izaijo Knyga
(Iz 3, 1-14)
1 Viešpats, Galybių DIEVAS, atims Jeruzalei ir Judui paramą ir paspirtį, visas maisto ir vandens atsargas, 2 karžygį ir karį, teisėją ir pranašą, žynį ir seniūną, 3 penkiasdešimtuko vadą ir didžiūną, patarėją, įgudusį amatininką ir išmanų raganių. 4 Berniūkščius duosiu jiems valdovais, viešpataus savavalė užgaida. 5 Žmonės engs vieni kitus, kiekvienas skriaus savo artimą, paaugliai bus įžūlūs su seneliais, niekšai su garbingais asmenimis. 6 Jeigu kas nors ir stvertų brolį savo tėvo namuose, sakydamas: „Tu turi drabužių! Būk mūsų valdovas, tebūna šie griuvėsiai tavo rankose!“ 7 tą pačią dieną anas ginsis sakydamas: „Netvarstysiu žaizdų! Mano namuose nėra nei duonos, nei drabužių. Nepadarysite manęs tautos valdovu!“ 8 Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta, nes savo žodžiais ir darbais jie užgauna VIEŠPATĮ, nepaiso jo šlovingo Artumo. 9 Pats jų pasipūtimas juos pasmerkia, jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę. 10 Laimingi teisieji, nes jiems bus gerai; jie maitinsis savo darbų vaisiais. 11 Vargas nedorėliui, nes jam visiškai nesiseks; pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta. 12 Mano tauta! Vaikai ją niokoja, moterys ją valdo! O mano tauta, vadai tave suvedžioja, sunaikindami takus, kuriais turėtum žengti. 13 VIEŠPATS pakyla vesti bylos, stojasi teisti savo tautos. 14 VIEŠPATS ateis ir apkaltins savo tautos seniūnus ir vadus: „Tai jūs prarijote vynuogynus; tai, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose.
Pradžios Knyga
(Pr 2, 20-25; 3, 1-20)
20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. 21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. 22 O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. 23 O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. 24 Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu. 25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos. 3. 1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“ 2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ 4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. 6 Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. 7 Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus. 8 Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. 9 Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ 10 Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. 11 {Dievas} jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ 12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“. 13 VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“. 14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. 15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“.16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“. 17 O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!' – tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. 18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. 19 Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ 20 Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
Patarlių knyga
(Pat 3, 19-34)
19 Išmintimi VIEŠPATS padėjo žemės pamatus, supratimu padarė dangų. 20 Jo pažinimu prasiveržė vandenų gelmės, ir debesys lašina rasą. 21 Mano vaike, tų dalykų neišleisk iš akių, laikykis sveikos išminties ir apdairumo. 22 Jie bus tavo dvasios gyvenimas ir papuošalas tau ant kaklo. 23 Tuomet saugiai eisi savo keliu, ir tavo koja niekada nesuklups. 24 Kai gulsiesi miego, nereikės bijoti, kai ilsėsiesi, miegas tau bus saldus. 25 Nebijok ūmaus siaubo nei nelaimės, kuri užklumpa nedorėlius, 26 nes VIEŠPATS bus tavo pasitikėjimas ir apsaugos tavo koją nuo spąstų. 27 Neatsisakyk padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kai turi jėgų tai padaryti. 28 Nesakyk savo artimui: „Ateik vėliau“, arba: „Rytoj šitai gausi“, kai gali duoti tuojau. 29 Nesikėsink daryti žalos savo kaimynui, su pasitikėjimu gyvenančiam šalia tavęs. 30 Nesiginčyk su niekuo be reikalo, kai nebuvo tau žalos padaryta. 31 Nepavydėk smurtą mėgstančiam žmogui, nesek nė vienu jo keliu. 32 Juk suktu žmogumi VIEŠPATS bjaurisi, o dorieji yra VIEŠPATIES draugėje. 33 Nedorėlio namus VIEŠPATS prakeikia, o teisiojo buveinę laimina. 34 Jis šaiposi iš pašaipūnų, o romiesiems rodo malonę.