Evangelija pagal Joną
(Jn 7, 14-30)
14 Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. 15 Žydai stebėjosi ir sakė: „Iš kur jis išmano Raštą, visai nesimokęs?“ 16 Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs. 17 Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos. 18 Kas iš savęs kalba, ieško savo garbės. O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesakalbis, ir nėra jame neteisybės. 19 Argi Mozė jums nedavė Įstatymo? Deja, niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti?“ 20 Žmonės atsiliepė: „Ar velnias tave apsėdo?! Kas gi tyko tave nužudyti?“ 21 Jėzus jiems atsakė: „Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote. 22 Mozė jums įsakė apipjaustymą, – nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, – ir jūs apipjaustote šabo dieną. 23 Jei galima žmogų apipjaustyti šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad aš visą žmogų pagydžiau šabo dieną?! 24 Tad neteiskite pagal išorę, bet žiūrėkite teisingumo“. 25 Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? 26 Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? 27 Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“. 28 Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. 29 Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs“. 30 Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.
Evangelija pagal Joną
(Jn 15, 17-27, 16, 1-2)
17 Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti! 18 Jei pasaulis jūsų nekenčia,tai žinokite jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. 19 Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. 20 Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. 21 Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs. 22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės. 23 Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. 24 Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie matė ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. 25 Turėjo išsipildyti užrašytas Įstatyme žodis: Jie manęs nekentė be priežasties. 26 Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane. 27 Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę.
16. 1 Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. 2 Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.
Apaštalų darbai
(Apd 14, 6-18)
6 [Tomis dienomis Paulius ir Barnabas] pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. 7 Ten jie skelbė Evangeliją. 8 Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. 9 Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagyti, 10 garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti. 11 Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!“ 12 Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. 13 Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti. 14 Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir šoko prie minios, 15 šaukdami: „Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. 16 Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. 17 Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“. 18 Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų.
Apaštalų darbai
(Apd 12, 1-11)
1 [Tomis dienomis] karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. 2 Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. 3 Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintosios duonos dienos. 4 Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. 5 Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui. 6 Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai sergėjo kalėjimą. 7 Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. 8 Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ 9 Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą. 10 Šitaip juodu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė. 11 Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų.“