Kristaus Gimimo šventė (Kalėdos) – tai vienas iš Bažnyčios esminių įvykių. Iš pradžių Kalėdos buvo švenčiamos kartu su Kristaus Krikštu. Graikiškas žodis „Epifanija“ (Dievo pasirodymas) buvo suprantamas kaip Dievo įsikūnijimas, pasirodymas kūne. Nuo IV a. šventė išskiriama į dvi. Ši tradicija greitai paplito ir jau to paties amžiaus pabaigoje buvo susiformavusi dviejų švenčių tradicija. Tuo metu pradedamas vaizduoti ir Kristaus Užgimimas: tokių siužetų randame Romos katakombose, ankstyviausių išlikusių rankraštinių Evangelijų miniatiūrose ir net ant ąsotėlių, kur buvo įpilamas šventas aliejus. Ikonografinio siužeto šaltiniai – Evangelijos pagal Luką ir Matą, taip pat – kai kurie apokrifai.
Ši ikona visada lengvai atpažįstama. Kalnų apsuptyje vaizduojama tai, kas įvyko Betliejaus oloje. Žmonija tūkstantmečiais laukė Išganytojo atėjimo, todėl Kristaus gimimo ikonose vaizduojami tie, kurie atsiliepė į Dievo kvietimą: šventasis Juozapas, piemenys, retkarčiais gali būti vaizduojama šv. Elzbieta su kūdikiu Jonu Krikštytoju arba Senojo Testamento pranašai. Trys karaliai arba skubėdami bėga, rodydami pirštais kryptį, kur įvyko stebuklingas gimimas, arba nuolankiai, santūriai artinasi prie Betliejaus olos. Sceną užbaigia angelų figūros.
Kristaus Gimimo ikona pilna detalių: viena kompozicija jungia savyje ir Švč. Mergelę šalia ėdžių, ir Kristaus maudymo sceną, ir piemenų bei magų atėjimą, ir kt. Bet ikonografiniam kanonui šiuo atveju yra svarbesnis ne tam tikrų figūrų buvimas ar nebuvimas, o ritminis scenų išsidėstymas. Uolos, užpildančios visą ikonos plotą, atlieka jungiančio ornamento funkciją. Kalno (ir visos kompozicijos) centre – tamsi (o kartais auksinė) ola, o jos viršuje, uolose matome angelų kariuomenę.
Ikonose visada atsispindėdavo ir teologiniai apmąstymai. Pvz., apie liturginę Kristaus Gimimo ikonų tematiką kalbėjo tiek šventieji tėvai, tiek ikonografijos tyrėjai. Kalėdinėse ikonose Kūdikio ėdžios kartais buvo vaizduojamos akmeninės dėžės formos ir buvo suvokiamos kaip altoriaus stalas, suvystytas Kūdikis stačiakampėje dėžėje nukreipia žiūrovą į Kristaus laidojimo sceną. Vonelė, kur maudomas Naujagimis, dažnai buvo vaizduojama Eucharistinės taurės formos.
Kristaus Gimimo ikonose nesunku įžvelgti citatų iš liturginių tekstų. Toks ryšys su šventine himnografija sustiprina džiaugsmo atmosferą: „Ruoškis, Betliejau, parenki ėdžias; urve, priimki: atėjo Tiesa“ (šventinė stichira).
Kristaus Gimimo ikonografijai svarbi Išganytojo gimimo vieta. IV a. imperatorienė Elena pastatė šioje vietoje baziliką, nes urvą gausiai lankė piligrimai. Ola Kalėdinėje ikonografijoje buvo vaizduojama skirtingai. Kartais danga virš Kūdikėlio Kristaus vaizduojama labai simboliškai, tik įrėmindama pagrindinius veikėjus. Įdomu, kad ėdžios vaizduojamos „europietiškai“ dėl palestiniečių gyvenimo papročių neišmanymo. Tas būdinga tiek ankstyvosioms ikonoms, tiek ir vėlesnėms.
Švenčiausioji Mergelė, palenkusi galvą, stebi Kūdikėlio prausimą. Ankstyvosios krikščionybės paminkluose Ji vaizduojama sėdinti. Tai susiję su mokymu apie neskausmingą Kristaus gimimą. Šiuolaikinei tradicijai artimesnės tapo ikonos, kur Dievo Motina guli – taip pabrėžiamas Kristaus tikras kūniškas gimimas, jo istoriškumas.
Tas pats reikšminis krūvis suteikiamas ir kitai ikonos scenai: dvi moterys maudo Naujagimį. Šis siužetas, labai retas ankstyvosios krikščionybės tradicijoje, vėliau plačiai paplito Bizantijoje. Pribuvėjų figūros, rodos, turėtų paneigti neskausmingo gimdymo faktą, bet paradoksas tas, kad šis siužetas įvedamas būtent kaip šio fakto įrodymas. Jokūbo Protoevangelijoje randamas pasakojimas, kad šventas Juozapas buvo radęs pribuvėjas, jos paklausiusios apie Gimdyvę ir nepatikėjusios Kristaus gimimo stebuklingumu. Tada vienai iš jų, Salomėjai, nudžiūvusi ranka ir moteris pasveikusi tik tada, kai pagarbino Kūdikėlį. Salomėja nelaikoma šventąja, tačiau kartais ikonų meistrai žymi nimbą virš jos galvos.
Ankstyviausiuose Jėzaus Kristaus Gimimo ikonose vaizduojamas pranašas Izaijas, išpranašavęs, kad „…Mergelė laukiasi kūdikio; Ji pagimdys Sūnų ir pavadins Jį vardu Emanuelis“ (Iz 7.14).
Kartais tarp šventojo Juozapo Sutuoktinio ir su juo besikalbančio senolio matome nedidelį krūmą – tai aliuzija į Jesės giminę (Iz 11.1), iš kurios buvo kilusi Dievo Motina, pagimdžiusį Vaisių – Kristų. Taip pat Jesės medžio vaizdavimas siejamas su liturginėmis temomis, kurios skamba Bažnyčioje prieš Kalėdas, minint Išganytojo gimines pagal Jo žmogiškąją prigimtį. Šie elementai, susiję su Senojo Testamento pranašystėmis, leidžia pilniau išskleisti Kristaus Gimimo kompozicijos dogmatiką.
Prie ėdžių kanoniškai yra vaizduojami jautis ir asilas. Tai remiasi pranašo Izaijo žodžiais: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1.3). Šventas vyskupas Grigalius Nisietis aiškina šitaip: jautis simbolizuoja judėjus, o asilas – stabmeldžius. Šis įvaizdis kartojamas ir piemenų bei išminčių figūrose: piemenys, atėję pagerbti Gimusįjį, siejami su Izraelio tauta, o išminčiai – su pagonimis.
Ypatingas Kristaus Gimimo ikonų personažas – šventas Juozapas Sužadėtinis. Daugelyje ankstyvųjų ikonografinių paminklų jis sėdi šalia ėdžių arba kiek atokiau, pasirėmęs lazda. Atrodo, kad jis tarsi nepastebi to, kas vyksta aplinkui, nes jo sielą užima didžiausio įvykio paslaptis.
Palaipsniui įsitvirtina šv. Juozapo vaizdavimas kompozicijos apatiniame kairiajame kampe, jis sėdi, apimtas apmąstymų. Tokia jo poza tampa klasikinė ir siejama su jo abejonėmis po Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (Mt 1.18–24). Švento Juozapo dvejonės ikonoje antropologizuotos – šalia jo matome senolio, apsirengusio ožio kailiu, figūrą. Šis personažas iki šiol kelia daug klausimų. Vieni laiko jį tiesiog piemeniu, besikalbančiu su šv. Juozapu apie Dieviškąja Ekonomiją; kitiems atrodo, jog tai – Jokūbas, anot apokrifų, Juozapo sūnus, lydėjęs šventąją šeimą į Betliejų ir regėjęs gimusį Kristų; treti tyrėjai įžvelgia šioje figūroje švento Juozapo dvejonių materializaciją šėtono pavidalu (todėl kartais ikonose šis personažas vaizduojamas su ragais arba uodegyte). Jo kreiva lazda simbolizuoja melą.
Pastarasis komentaras atrodo labiausiai įtikinamas. Tyrėjai pastebi, kad šiame dialoge susiduria du pasauliai: racionalistinis, netikintis dvasiniu gyvenimu, ir Dvasios pasaulis, kuriam nebegalioja žemiškieji dėsniai.
Piemenys, pirmieji sužinoję apie Išganytojo gimimą, – tai paprastos, tyros sielos. Tačiau Pats Dievas išaukštino piemens figūrą, sakydamas apie Save: „Aš – Gerasis Ganytojas” (Jn 10.11). Kristaus Gimimo ikonose piemenys išreiškia tą vaikišką džiugesį, pasinėrimą į stebuklą, kuriuos gali patirti tik „tyraširdžiai“ ir „turintys vargdienio dvasią“.
Ikonose vaizduojami paprastai du piemenys (jaunas padeda eiti senyvajam), kartais – trys. Čia pat vaizduojami ir jiems Kristaus Gimimą skelbiantys angelai (Lk 2, 8–16). Vienas iš piemenų dažnai groja dūdele. Tai nėra tiesiog arkadinė scena, bet parodo, kad ir menas (muzika, giedojimas), ir mokslas (išminčių užsiėmimai) atnešami Dievui, šlovina Jį, aukojami Jam ir todėl yra atnaujinami, kaip atnaujinama per Kristaus Gimimą ir visa visata.
Tam tikra prasme išminčiai (Mt 2.1–12) yra priešingybė piemenims. Joks žmonijos mokslas neliko jiems nežinomas, jie ištyrė Dieviškąją Išmintį, išlietą gamtoje, tiek, kiek tik buvo įmanoma pagonims. Apokrifuose nurodoma, jog išminčiai buvo trys persų karalaičiai, kurie mokėsi astrologijos iš pranašo Bileamo. Jis paliko jiems savo knygas ir liepė stebėti dangų, kol pasirodys žvaigždė iš Jokūbo (Sk 24, 17). Jie ieškojo tik tiesos – tiek danguje, tiek žemėje, – ir nepaisė jokių kliūčių, kai žvaigždės pavidalu juos pasiekė žinia, kad gimė Tas, Kuris apie Save pasakė „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14.6).<.p>
Išminčiai, atėję pagerbti Kristų, – vienas iš labiausiai paplitusių ankstyvosios krikščionybės ikonografinių siužetų. Dievo Motina vaizduojama sėdinti, laikanti Kūdikį ant rankų, o Jis kartais ištiesia ranką link išminčių atneštų dovanų. Patys išminčiai primena tai svečius, tai maldautojus: ikonų meistrai visada stengdavosi perteikti jų begalinį tikėjimą ir pagarbą.
Rytų karaliai, atėję pagerbti Išganytoją, tai pirmieji iš „pagonių [kraštų] Bažnyčios“. Šventasis vyskupas Grigalius Palama nurodo į Izaijo pranašystę (Iz 19, 1; 23; 24), kad tomis dienomis Dievą kartu garbins Izraelis, egiptiečiai ir asirai. Šventasis rašo, kad ši pranašystė „...išsipildo, nes išminčiams vos pagarbinus Kūdikėlį, šventajai šeimynai tenka bėgti į Egiptą; dėl to, Jis išlaisvino egiptiečius nuo stabų“, o grįžęs iš ten Jis apsigyveno Izraelyje tarp išrinktos tautos, vertos Jo paveldėjimo.
Išminčių vaizdavimas ikonose paprastai atitinka tris amžiaus archetipus: senolį, brandaus amžiaus vyrą ir jaunuolį. Taip pabrėžiama, kad Dievo apreiškimas suteikiamas, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus.
Išminčiai dovanoja Dievui auksą, smilkalus ir mirą, t. y., anot švento Jono Auksaburnio, savo mokslus, meilę ir paklusnumą. Šventas Augustinas ir šventas Grigalius Didysis, Romos popiežius, komentuoja išminčių dovanas taip: auksas dovanojamas Kristui kaip Karaliui, smilkalai – kaip Dievui, o mira – kaip mirtingajam Žmogui. Ankstyvojoje krikščioniškoje ikonografijoje išminčiai kartais dovanoja Užgimusiam Kūdikėliui auksinius žiedus ir vainikus, paukščiukus, žaisliukus (pvz. Marcelino katakombose) ir kt.
Kristaus Gimimo ikonose būtinai vaizduojami Dievą šlovinantys Angelai. Jie stovi ant kalnų, nes gimus Kristui, angelai džiūgauja kartu su žmonėmis bei šlovina Viešpatį ne tik danguje, bet ir žemėje.
Viršuje, dangaus segmente, matome žvaigždę, kartais iš jos driekiasi spindulys. Dažnai kelios personažų grupės sutelkia dėmesį į šią žvaigždę: išminčiai į ją rodo kaip į savo vedlę pas Kristų, ganytojai ja stebisi, o angelai aplink ją gieda. Žvaigždė, kur ji bebūtų pavaizduota – virš ėdžių ar danguje, – apjungia kompoziciją. Ji yra kompozicijos ašis, o jos spindulys nurodo pagrindinį stebuklą – Amžinasis gimsta, Neaprėpiamasis guldomas į ėdžias ir Tas, kuris dangų dengia debesimis, yra suvystytas į vystyklus.
Šventųjų Teofilakto ir Teodoro Studito nuomone, išminčius vedė angelas, priėmęs žvaigždės pavidalą. Kartais ikonografiniai paminklai antrina tokiam aiškinimui: juose vaizduojamas angelas, laikantis rankose žvaigždę.
Svarbiausias Kristaus Gimimo ikonografijos bruožas – primityvumas ir paprastumas, o kartu – daugybės smulkmenų įvedimas, liturginių ir biblinių tekstų vaizdinis citavimas. Kristaus Gimimo ikonos kuriamos ryškiomis spalvomis, taip parodant matomo ir nematomo pasaulių džiugesį ir triumfą dėl gimusio Išganytojo.
Parengta pagal Žanos Kurbatovos straipsnį publikuotą www.monastery.ru
