Šventasis didysis kankinys Panteleimonas gimė Nikomedijos mieste kilmingo pagonio Eustorgijaus šeimoje. Tėvai jam davė Pantoleono vardą. Jo motina Eubula buvo krikščionė ir troško sūnų išauklėti krikščionių tikėjime, tačiau mirė labai anksti, kai būsimasis didysis kankinys dar buvo mažas berniukas.
Tėvas atidavė Pantoleoną mokytis pagoniškoje mokykloje, o ją baigęs jaunuolis pradėjo mokytis gydymo meno pas garsų Nikomedijos gydytoją Eufrosiną. Pantoleonas buvo nepaprastai gabus, todėl žinia apie jo talentą pasiekė net imperatorių Maksimijaną (284–305), kuris panoro jaunuolį turėti savo rūmų gydytoju.
Tuo metu Nikomedijoje slapstėsi šventieji kunigai kankiniai Hermolajus, Hermipas ir Hermokratas, išsigelbėję po 303 metais įvykusio žiauraus krikščionių persekiojimo, kai Nikomedijos bažnyčioje buvo sudeginta daugybė tikinčiųjų. Šventasis Hermolajus ne kartą matė Pantoleoną einantį pro jų slaptą buveinę. Vieną dieną kunigas pasikvietė jaunuolį į savo namus ir papasakojo jam apie Kristų bei krikščionių tikėjimą. Pantoleoną šis mokymas giliai palietė, ir nuo tada jis kasdien lankydavosi pas šventąjį Hermolajų.
Kartą jaunuolis gatvėje pamatė mirusį vaiką, kuriam buvo įkandusi nuodinga gyvatė. Pantoleonas ėmė melsti Viešpatį Jėzų Kristų, kad vaikas atgytų, o gyvatė žūtų. Jis tvirtai apsisprendė: jei jo malda bus išklausyta, taps Kristaus sekėju ir priims Krikštą. Vaikas atgijo, o gyvatė Pantoleono akyse žuvo.
Po šio stebuklo šventasis Hermolajus pakrikštijo Pantoleoną. Vėliau šventasis gavo Panteleimono vardą, reiškiantį „visiems gailestingas“. Panteleimonas troško, kad ir jo tėvas pažintų tikrąjį Dievą. Jis elgėsi išmintingai: nesiginčijo su tėvu ir jo nesmerkė, bet pamažu ėmė klausinėti apie pagonių dievus – kodėl jų statulos, jeigu jos iš tiesų yra dievai, negali nei kalbėti, nei judėti, nei ką nors padaryti? Taip Panteleimonas pamažu pasėjo tėvo širdyje abejonę stabmeldyste. Galiausiai Eustorgijus savo akimis išvydo, kaip sūnus Jėzaus Kristaus vardu išgydė aklą žmogų. Pamatęs šį stebuklą, jis įtikėjo Kristų ir buvo pakrikštytas kartu su išgydytuoju.
Po tėvo mirties šventasis Panteleimonas visą savo gyvenimą paskyrė ligoniams, kenčiantiesiems, vargšams ir nelaimingiesiems. Jis nemokamai gydė visus, kurie į jį kreipdavosi, padėdamas jiems ne tik gydytojo išmanymu, bet ir melsdamasis Viešpačiui Jėzui Kristui. Šventasis taip pat lankydavo kalinius, ypač dėl tikėjimo įkalintus krikščionis, kurių tuo metu buvo pilni kalėjimai, ir gydydavo jų žaizdas.
Netrukus žinia apie gailestingąjį gydytoją pasklido po visą miestą. Žmonės vis dažniau kreipdavosi į Panteleimoną, todėl kiti Nikomedijos gydytojai, apimti pavydo, įskundė jį imperatoriui, pranešdami, kad jis gydo persekiojamus krikščionis.
Imperatorius Maksimijanas mėgino įtikinti Panteleimoną paneigti kaltinimus ir paaukoti pagonių dievams. Tačiau šventasis atvirai išpažino esąs krikščionis. Imperatoriaus akivaizdoje jis Jėzaus Kristaus vardu išgydė paralyžiuotą žmogų. Stebuklą matę žmonės šlovino Kristų, tačiau įniršęs Maksimijanas įsakė išgydytąjį nužudyti, o Panteleimoną atiduoti žiauriems kankinimams.
Pats Viešpats pasirodė šventajam ir sustiprino jį būsimoms kančioms. Didysis kankinys buvo pakabintas ant medžio ir draskomas geležiniais kabliais, deginamas, kankinamas ant rato, įmestas į verdantį aliejų, mėginta jį paskandinti jūroje, prie kaklo pririšus sunkų akmenį. Tačiau Viešpats stebuklingai saugojo savo ištikimąjį tarną, ir nė vienas kankinimas negalėjo jo pražudyti. Panteleimonas ir toliau be baimės išpažino Kristų.
Per šiuos įvykius buvo suimti ir šventieji kunigai Hermolajus, Hermipas bei Hermokratas. Stoję prieš pagonių teismą, visi trys tvirtai išpažino savo tikėjimą Išganytoju ir už tai buvo nukirsdinti.
Imperatoriaus įsakymu didysis kankinys Panteleimonas buvo atiduotas laukiniams žvėrims, kad šie jį sudraskytų. Tačiau žvėrys jo nelietė – glaudėsi prie šventojo ir laižė jo kojas. Tai pamatę žiūrovai ėmė šaukti: „Didis yra krikščionių Dievas!“ Įsiutęs Maksimijanas įsakė nužudyti Kristų šlovinusius žmones, o Panteleimonui nukirsti galvą.
Šventasis buvo nuvestas į mirties bausmės vietą ir pririštas prie alyvmedžio. Didžiajam kankiniui meldžiantis, vienas kareivis smogė jam kalaviju, tačiau, pasak šventojo gyvenimo aprašymo, kalavijas tapo minkštas tarsi vaškas ir jo nesužeidė. Kai Panteleimonas baigė melstis, iš dangaus pasigirdo balsas, pašaukęs jį vardu ir kvietęs į Dangaus Karalystę.
Tai išgirdę kareiviai puolė prieš šventąjį ant kelių ir prašė jo atleidimo. Jie nebenorėjo vykdyti mirties bausmės, tačiau Panteleimonas paragino juos įvykdyti imperatoriaus įsakymą. Kareiviai su ašaromis atsisveikino su šventuoju ir jį pabučiavo.
Kai didžiajam kankiniui buvo nukirsta galva, pasak Bažnyčios Tradicijos, iš jo žaizdos ištekėjo ne kraujas, o pienas, o alyvmedis, prie kurio jis buvo pririštas, tą pačią akimirką apsipylė vaisiais. Daugelis egzekuciją mačiusių žmonių įtikėjo Kristų.
Šventojo kūnas buvo įmestas į ugnį, tačiau liko nepaliestas liepsnos. Vėliau krikščionys jį garbingai palaidojo. Didysis kankinys Panteleimonas savo žemiškąjį gyvenimą baigė apie 305 metus. Pasak jo gyvenimo aprašymo, Panteleimono tarnai Laurynas, Vasojus ir Provianas buvo jo kankinystės liudininkai, girdėjo balsą iš dangaus ir vėliau aprašė šventojo gyvenimą, kančias bei kankinišką mirtį.
Didžiojo kankinio Panteleimono relikvijų dalelės pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Garbingoji jo galva saugoma Šventajame Atono Kalne, šventojo Panteleimono vienuolyne.
Stačiatikių Bažnyčia didįjį kankinį Panteleimoną ypatingai gerbia kaip gydytoją nepinigių – šventąjį, kuris gydė ligonius nereikalaudamas užmokesčio ir savo gydytojo tarnystę jungė su tikėjimu bei malda. Tikintieji nuo seno kreipiasi į jį prašydami užtarimo sergant kūno ir sielos ligomis.
Šventojo didžiojo kankinio ir gydytojo Panteleimono atminimas švenčiamas rugpjūčio 9 d. (liepos 27 d. pagal Julijaus kalendorių).
