Žmogaus Sūnus

Jėzus Kristus – pats žinomiausias žmogus, kada nors gyvenęs žemėje. Apie jokį kitą žmogų nebuvo tiek daug rašoma ir kalbama kaip apie Jį. Jam skirtos knygos, paveikslai, muzikos kūriniai, kino filmai, apie Jį kalbama pamoksluose, rašoma internete. Be to, Jo garbei statomos šventovės ir Jo vardu save vadina daugiau nei du milijardai žmonių. Krikščionys yra didžiausia religinė tradicija planetoje.

Evangelija

Pagrindinis šaltinis apie Jėzų Kristų – keturios Evangelijos: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Evangelijos parašytos pagal žmonių, kurie buvo Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo liudininkai, pasakojimus. Iš visų Biblijos knygų būtent Evangelijos yra autoritetingiausios, labiausiai skaitomos ir labiausiai gerbiamos Bažnyčioje. Knyga, sudaryta iš keturių Evangelijų, yra neatsiejamas pamaldų atributas: ji išnešama iš altoriaus tikintiesiems nusilenkti ar pabučiuoti, kaip ypatingos pagarbos ženklas.

Šioje knygoje sužinome, kad Jėzus Kristus buvo tikra istorinė asmenybė, o ne išgalvotas literatūrinis personažas (kaip praeityje bandė vaizduoti kai kurie krikščionybės kritikai). Jis gimė tam tikru laikotarpiu, Romos imperatoriaus Oktaviano Augusto ir žydų karaliaus Erodo Didžiojo valdymo metu. Jis gimė Betliejaus mieste (Mt 2, 1; Lk 2, 4-7), tuometinės Romos imperijos Judėjos provincijoje.

Jėzaus Kristaus gimimas

Jėzus Kristus gimė ypatingu, antgamtiniu būdu. Jo motina buvo Marija, žydų mergelė, susižadėjusi su vyru, vardu Juozapas. Jai pasirodė angelas ir pranešė, kad ji pagimdys Sūnų, kuris vadinsis Aukščiausiojo Sūnus, ir Jo viešpatavimui nebus galo. Marija paklausė angelo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 26-35).

Remiantis šiuo Evangelijos pasakojimu, Tikėjimo išpažinime teigiama, kad Jėzus Kristus gimė iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos. Bažnyčia tiki, kad Marija, nors ir buvo sužadėjusi su Juozapu, už jo neištekėjo ir liko mergele. Bažnyčia ją vadina Skaisčiąja Mergele, o tai reiškia, kad ji liko nekalta amžinai.

Keturių dalių Evangelija

Evangelijos (graikiškai „Geroji Naujiena“) - tai keturios šventraščių knygos, sudarančios Naująjį Testamentą.

Evangelijose pasakojama apie Kristaus žemiškąjį gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą.

Atskleidžia Jo mokymą apie išganymą ir Dangaus Karalystę.

Evangelijas parašė apaštalai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Šalia jų dažnai vaizduojamos keturveidės sparnuotos būtybės iš pranašo Ezechielio regėjimo (Ez 1, 1-28).

Mato, Morkaus ir Luko Evangelijos vadinamos sinoptinėmis (apžvalginėmis), nes jų turinys ir forma labai panašūs.

Evangelija pagal Matą

Autorius: Evangelistas Matas (Levis),

vienas iš 12 apaštalų

Parašymo laikas: I a.

Evangelisto Mato simbolis: Angelas

Kristus - pažadėtasis Mesijas, Izraelio Išganytojas. Matas nuolat nukreipia skaitytoją į Senojo Testamento pranašystes, pabrėždamas, kad jos visos išsipildė Kristuje. Kristaus genealogija atsekama iki karaliaus Dovydo ir protėvio Abraomo.

Išskirtiniai bruožai:

Daugybė Senojo Testamento pranašysčių.

Evangelija pagal Morkų

Autorius: evangelistas Morkus,

(tikriausiai) vienas iš septyniasdešimties apaštalų,

apaštalo Petro mokinys

Parašymo laikas: I a.

Evangelisto Morkaus simbolis: Liūtas

Apaštalas Morkus rašė Romos krikščionių, buvusių pagonių, prašymu. Pagrindinė jo užduotis buvo sukurti išraiškingą, aiškų Kristaus stebuklų aprašymą, pabrėžiant Jo visagalybę. Kad būtų tinkamai suprastas, evangelistas pasakojime kai kur naudoja lotyniškus žodžius.

Išskirtiniai bruožai:

Trumpiausias.

Evangelijų autentiškumas

Visos keturios Evangelijos turi be precedentinį skaičių rankraštinių kopijų; I ir II amžiuje krikščionių bendruomenės jas priėmė besąlygiškai. Seniausi išlikę Evangelijų tekstų rankraščiai datuojami II a. pradžia.

Seniausia pilna Naujojo Testamento kopija yra Sinajaus kodekso (Codex Sinaiticus) dalis

(IV a.). Naujojo Testamento kanonas, kurio pagrindą sudarė keturios Evangelijos, buvo galutinai nustatytas 360 m. Laodikėjos vietiniame susirinkime.

Jis buvo patvirtintas Šeštajame ekumeniniame susirinkime Konstantinopolyje 680 m.

Evangelija pagal Luką

Autorius: evangelistas Lukas,

(tikriausiai) vienas iš septyniasdešimties apaštalų,

apaštalo Pauliaus mokinys.

Parašymo laikas: I a.

Evangelisto Luko simbolis: Jautis

Kristus atėjo į pasaulį išgelbėti ne tik žydų, bet ir visos žmonijos. Lukas Išganytojo žemiškąją genealogiją kildina iš pirmojo žmogaus - Adomo.

Evangelijoje pagal Luką yra epizodų ir palyginimų, rodančių Kristaus gailestingą požiūrį į pagonis.

Išskirtiniai bruožai:

Gausybė palyginimų.

Evangelija pagal Joną

Autorius: evangelistas Jonas (teologas),

vienas iš 12 apaštalų,

mylimas Kristaus mokinys

Rašymo laikas: I a

Evangelisto Jono simbolis: Erelis

Pirmųjų trijų Evangelijų papildymas. Jame išsamiau nei kitose Evangelijose pristatomi Kristaus pokalbiai su žydais ir jo kasmetinės piligriminės kelionės į Jeruzalę.

Išskirtiniai bruožai:

Kristaus dieviškumo atskleidimas.

Užrašyti išsamūs Kristaus pokalbiai. Įtraukti epizodai, kurių neminėjo kiti autoriai.

Parašyta vėliausiai.

„Jėzaus“ vardas, duotas vaikui gimus, hebrajų kalba reiškia „Viešpats gelbėja“. Graikų kalbos žodis „Kristus“, kuris Naujajame Testamente ne kartą naudojamas kalbant apie Jėzų, reiškia „pateptasis“²⁵. Jis nurodo į Jėzaus kunigiškąją, pranašiškąją ir karališkąją reikšmę²⁶ ir į Jo ypatingą misiją Izraelio tautai bei visai žmonijai.

Jėzaus Kristaus atėjimą į šį pasaulį lydėjo antgamtiniai ženklai: angelai paskelbė piemenims apie Jo gimimą (Lk 2, 8-18), išminčiai iš Rytų, vedami paslaptingos žvaigždės, atėjo pagarbinti Jėzaus (Mt 2, 1-12).

Aštuntą dieną po gimimo kūdikis Jėzus buvo apipjaustytas pagal žydų įstatymus (Lk 2, 21), o keturiasdešimtą dieną Marija ir Juozapas nunešė jį į Jeruzalės šventyklą, kad paaukotų Viešpačiui. Ten juos pasitiko teisus vyras Simeonas, kuris išpranašavo, kad Jėzus bus „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“ (Lk 2, 23-33).

Jėzaus krikštas ir pamokslavimo pradžia

Penkioliktaisiais Romos imperatoriaus Tiberijaus valdymo metais²⁷ Jordano krantuose pasirodė pranašas, kuris kvietė žmones atgailauti ir atliko krikšto apeigą - panardinimą į Jordano vandenis kaip apsivalymo nuo nuodėmių ženklą.

Apie šį pranašą, Bažnyčios tradicijoje vadinamą Jonu Krikštytoju arba Viešpaties Pirmtaku, mums liudija visi keturi evangelistai, taip pat kiti istoriniai šaltiniai (ypač romėnų-žydų istorikas Juozapas Flavijus, gyvenęs I a.).