Vienas Dievas – Tėvas ir Kūrėjas

Vienas Dievas - Tėvas ir Kūrėjas

Tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais: Tikiu į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės, viso, kas regima ir neregima, Kūrėją.
 

Vienas Dievas

Šiuo teiginiu visų pirmiausia patvirtinama pagrindinė krikščionių tikėjimo nuostata: yra tik vienas Dievas. 

Krikščionybė yra monoteistinė religija⁸. Tikėjimą į vieną Dievą krikščionybė paveldėjo iš senovės žydų religijos, atspindėtos Senojo Testamento puslapiuose. 

Dievas, apie kurį rašoma Senajame Testamente, yra vienintelis Dievas: „Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs. Tai Aš, – aš esu VIEŠPATS, be manęs, kito gelbėtojo nėra“ (Iz 43, 10-11). Pirmasis Mozei duoto užrašyto įstatymo įsakymas yra toks: "Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas... Neturėsi kitų dievų, tiktai mane" (Iš 20, 2-3). 

Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas apie save sako: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4-5).

Senojo Testamento įsakymo apie vieną Dievą svarbą ne kartą pabrėžė pats Jėzus Kristus. Jis atsakė gundytojui: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10; Lk 4, 8). Rašto aiškintojui, kuris paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Štai - pirmasis įsakymas!“ (Mk 12, 28-30). 

Apaštalas Paulius sako: „Nėra jokių dievų, tik vienas Dievas. Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą⁹, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį (1 Kor 8, 4–6).

Dievo samprata Senajame Testamente

Dievas Senajame Testamente jokiu būdu nėra abstrakti ir beasmenė jėga, esanti toli nuo žmogaus. Jis - gyvasis Dievas (1 Sam. 17:26, 36; 2 Kar. 19:16), Jis visada gyvas ir aktyvus, Jis „nei snaudžia, nei miega!“ (Ps. 121:4), „nepailsta jisai nei pavargsta“ (Izaijo 40:28).
Senajame Testamente Dievas yra „Šventasis“ (Iz 57, 15), „Šventas ir šiurpulingas jo vardas!“ (Ps 110, 9; 98, 3). „Viešpats yra geras“ (Ps 33, 9; 99, 5; 144, 9), Jis yra aukščiausias gėris, visokio gėrio ir šventumo šaltinis. Dievas yra „visos žemės Teisėjas“ (Pr 18, 25); Jis „teis visą žmoniją: nedorėliai bus atiduoti kalavijui“ (Jer 25, 31). Jis yra teisingas Teisėjas, „kuris gali kasdien bausti“ (Ps 7, 12); „sėdėdamas soste kaip teisus teisėjas“ (Ps 9, 5), „vieną jis pažemina, kitą išaukština“ (Ps 75, 8); Jis keršija išdidiesiems (Ps 94, 2).

Daugumoje Senojo Testamento knygų Dievas metaforiškai apibūdinamas kaip žmogus, turintis veidą, akis, ausis, rankas, kojas, kvėpavimą; sakoma, kad Dievas mato, girdi, kalba, vaikšto, pasisuka ir nusisuka, prisimena ir pamiršta, pyksta ir tyli, stebisi, liūdi, nekenčia, atgailauja.

Šis perkeltinis apibūdinimas remiasi asmeninio susitikimo su Dievu patirtimi, jutimu, kad Jis nuolatos dalyvauja žmonių gyvenime. Senovėje žmonės nuolatos gyveno kartu su Dievu – Jis buvo jų karalius ir vadas, dalyvaudavęs pamaldose ir šventėse, padėdavęs kasdieniame gyvenime. Žmonės savo bendravimo su Juo patirtį bandė išreikšti jiems suprantamomis priemonėmis, pasitelkdami žmogiškas formas ir sąvokas. 
 

Dievo samprata Naujajame Testamente

Dievas Naujajame Testamente atsiskleidžia per Jėzų Kristų, visų pirma, kaip Dangiškasis Tėvas. Senajame Testamente „Tėvu“ buvo vadinamas Dievas (Iz. 63:16), turint galvoje, kad Jis yra Izraelio tautos Tėvas.  Naujajame Testamente atkakliai ir nuosekliai tvirtinama, kad Dievas yra visų žmonių Tėvas¹⁰.

Kiekvienam žmogui Dievas turi planą, ir kiekvienas žmogus yra labai vertingas Jo akyse. Dievui nėra nereikalingo žmogaus, nėra tokio, kuris nebūtų vertas Jo dėmesio ir meilės. Dievas prisimena kiekvieną savo kūrinį: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką¹¹? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių” (Mt 10, 29-31). 

Apie savo Dangiškąjį Tėvą Jėzus sako, kad „jis gailestingas” (Lk 6, 36), Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems” (Lk 6, 35), „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mt 5,45).

Joks žmogaus gerumas negali prilygti Dieviškajam gėriui. Tai mums patvirtina pats Jėzus: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mt 19,17, Mk 10,18). Tuo pačiu Jis kviečia savo mokinius siekti būti tobulais, kaip jų „dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48), primindamas, kad būtent gailestingumas daro juos panašius į Dievą (Lk 6,36), o taikingumas – Dievo sūnumis (Mt 5, 9).

Jėzus, remdamasis Senuoju Testamentu, sukūrė naują religiją - tokią, kuri žmones padaro Dievo sūnumis ir dukterimis. Dievo įsūnijimas vyksta per Šventąją Dvasią: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“¹². Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14-16).

Dievo savybės

Šventasis Raštas liudija, kad Dievas yra nesuvokiamas: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ (Rom 11, 33-34). Nors Dievas iš savo esmės yra nesuvokiamas, Jis vis vien, amžiams bėgant, apreikšdavo Save žmonėms per Savo darbus, per pranašus ir per Savo Pasiuntinį Jėzų Kristų (Žyd 1, 1-2; 3, 1).

Šventasis Raštas mums liudija, kad Dievas yra nematomas. Senajame Testamente Dievas kalbėjo Mozei: „Mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas“ (Iš 33, 20). Tačiau Naujajame Testamente nematomas Dievas buvo apreikštas per savo Sūnų. Evangelijoje pagal Joną, šio apreiškimo esmė pateikiama taip: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18).

Jėzus Kristus sako – „Dievas yra dvasia“ (Jn 4, 24). Tai reiškia, kad Dievas neturi kūno, yra nematerialus, Jo neriboja nei laikas, nei erdvė. Šventasis Filaretas Maskvietis rašo: „Dievas yra amžinoji Dvasia, visa žinantis, visa galintis, visur esantis, visada tas pats, beribis gėris, beribis dorumas, beribė pilnatvė¹³, beribė palaima“¹⁴.

Naujajame Testamente sakoma, kad „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). Sąvoka „šviesa“ naudojama metaforiškai: šviesa simbolizuoja gėrį, o tamsa - blogį. Tai nėra šviesa, kurią galima matyti fiziškai. Pasak šventojo Pauliaus, Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16). Šventasis Grigalius Nazanzietis (Teologas, IV a.) Dievą lygina su saule: „Dievas yra aukščiausia šviesa, nepasiekiama, neapsakoma, protu nesuvokiama, žodžiais neapibūdinama, apšviečianti visas protingas būtybes. Dvasiniame pasaulyje Jis yra tai, kas saulė yra jusliniame pasaulyje“¹⁵. 

Naujame Testamente parašyta, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8; 16). Jis ne šiaip turi savyje meilę, kurią gali nukreipti į kažką išorinio, sąveikaujančiu su Juo, bet Jis pats iš savo esybės yra Meilė. Tačiau tuo pat metu Jo meilė reiškiasi ir išorėje. Viena iš tokių dieviškosios meilės apraiškų buvo pasaulio ir žmogaus sukūrimas. 

Dievas – visatos Kūrėjas

Dievas sukūrė visatą su visa jos įvairove ir grožiu. Saulę, mėnulį, planetas, žvaigždes, galaktikas – visą matomą kosmosą sutvėrė Dievas visagalis, „dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas“.

Dievas yra Visagalis, nes Jis ne tik sukūrė visatą, bet ir laiko ją savo rankose, t. y. valdo ir rūpinasi ja, palaiko jos egzistenciją. Pasaulis gyvuoja tik dėl savo ryšio su Kūrėju: jis negali egzistuoti nepriklausomai nuo Dievo, pats savaime. Kuriantysis Dievo žodis, sutvėręs pasaulį, pasak vaizdingo šventojo Filareto Maskviečio palyginimo, yra deimantinis tiltas, ant kurio viskas, kas sukurta, stovi „po Dievo begalybės bedugne, virš savo paties menkumo prarajos“¹⁶ .

Ne visi tiki, kad visatą sukūrė Dievas: kai kurie teigia, kad ji atsirado pati savaime ir niekas jos nevaldo. Kūrėjo akivaizdumas visatoje žmonėms atsiskleidžia per tikėjimą, kurio dėka „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20).

Savo didingumu ir grožiu pasaulis liudija, kad jis turi Kūrėją. Tarsi paveikslas, kuris negali atsirasti savaime be tapytojo, taip ir visata negali atsirasti savaime be Sutvėrėjo. Tarsi laikrodis, kuris negali būti pagamintas be meistro ir negali veikti, jei jo niekas neužveda, taip ir visata negali egzistuoti be To, kuris ją sukūrė ir valdo.

Kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Krikščioniškoji teologija atsako taip: pasaulio sukūrimo priežastis buvo Dieviškasis gėris, kuriam „nebuvo gana skleistis stebint tik patį save, bet jam buvo būtina lietis ir judėti toliau“¹⁷. Dievui „neužteko kontempliuoti save, bet, pertekęs savo gėrio, jis panoro, kad atsirastų kažkas, kas naudotųsi Jo malone ir būtų tos gerovės dalininkas“¹⁸.

Būdamas absoliučiu gėriu, Dievas panorėjo, kad atsirastų kūrinių, kurie taptų šio gėrio dalimi. Būdamas meile, Dievas panorėjo, kad Jo meilė apimtų ir Jo sukurtą pasaulį. 

Pasaulio ir žmogaus sukūrimas

Pasaulio ir žmogaus sukūrimas aprašytas Biblijoje. Ji prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Toliau pasakojama, kaip Dievas sukūrė šviesą ir atskyrė ją nuo tamsos, sukūrė dangų, jūrą ir sausumą, šviesulius dangaus skliaute, žuvis jūroje, roplius ir gyvūnus žemėje bei paukščius danguje“ (Pr 1, 2-25). Galiausiai „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27-28).
Biblijos pasakojimo apie šešias sukūrimo dienas nereikia suprasti pažodžiui. Psalmėse sakoma: „Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, – tarsi vakarykštė diena“ (Ps 90, 4). O pasak apaštalo Petro, „Viešpačiui viena diena kaip tūkstantis metų, o tūkstantis metų kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Biblinės šešios dienos gali būti suprantamos kaip šeši vienas po kito einantys kūrimo etapai, kurie atsiskleidžia palaipsniui, kaip didingas didžio dailininko paveikslas. Kiekvienas iš etapų galėjo trukti tiek, kiek reikėjo - nebūtinai tik vieną kalendorinę dieną (juolab, kad saulė pasirodė tik ketvirtąją dieną).

Biblinis mokymas apie žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą ir panašumą yra krikščioniškosios doktrinos apie žmogų ir jo paskirtį pagrindas. Dieviškieji bruožai žmoguje pasireiškia per jo proto dovaną, laisvą valią, kūrybinį potencialą ir vidinį įgimtą troškimą siekti Dievo kaip savo Kūrėjo. „Panašumas į Dievą“ dažniausiai yra suprantamas kaip pagrindinis tikslas, kurio žmogus turėtų siekti – atsiduodamas Dievui ir vykdydamas Jo įsakymus, jis yra pašauktas tapti vis panašesniu į savo Kūrėją.

Dievas yra meilė, ir Jis suteikė žmogui gebėjimą mylėti. Sukūręs pirmuosius žmones kaip sutuoktinių porą, sujungęs vyrą ir moterį meilės saitais, Jis įsakė jiems būti vaisingiems ir daugintis. Gyvybės pratęsimas neįmanomas be meilės. Žmogus gimsta kaip vyro ir moters meilės vaisius. Būdamas kūdikiu, jis tiesia rankeles į savo tėvus ir meilės ryšiu su jais susijungia: dar net nemokėdamas kalbėti, jis jau geba mylėti. Užaugęs jis veda, ir gyvybės ciklas atsinaujina per jo palikuonis. Tokiu būdu meilė, kurios galią mums dovanojo pats Dievas, tampa pagrindine žmonijos istorijos varomąja jėga – jos dėka gyvybė perduodama iš kartos į kartą.  

Regimas ir neregimas pasaulis

Biblija moko, kad Dievas sukūrė ne tik regimąjį pasaulį, bet ir neregimąjį pasaulį, kuriame gyvena angelai - bekūnės dvasios. Į šį pasaulį po mirties patenka ir žmonių sielos. 

Angelai¹⁹ būna geri ir blogi. Gerieji angelai yra tie, kurie tarnauja Dievui, besąlygiškai paklūsta Jo valiai, gali atlikti tarpininko vaidmenį tarp Jo ir žmonių. Piktieji angelai yra tie, kurie dėl savo puikybės nupuolė, nusigręžė nuo Dievo. Visos jų pastangos sutelktos į pasipriešinimą Dievo valiai, į žmonių atitraukimą nuo tikrojo tikėjimo ir Dievo įsakymų laikymosi. 

Šie piktieji angelai vadinami nelabaisiais arba demonais, o jų vyriausiasis yra vadinamas velniu arba šėtonu²⁰. Būtent jis pirmasis sukilo prieš Dievą, patraukė paskui save daugybę kitų angelų ir suvedžiojo pirmuosius žmones - Adomą ir Ievą - pasirodęs jiems gyvatės pavidalu ir sugundęs nepaklusti Dievui (Pr 3, 1-15).

Dievas – ne blogio kūrėjas: viskas, ką Jis sukūrė, iš pradžių buvo „labai gera“ (Pr 1, 31). Blogį į pasaulį atnešė protingų būtybių laisva valia – pirmiausia šėtono ir demonų, po to žmonių. Blogis pasaulyje egzistuoja tik tiek, kiek jam leidžia Dievas, ir tose ribose, kurias Jis jiems yra nustatęs. 

Dievo Apvaizda

Dievo globa žmogumi ir visu pasauliu krikščionių teologijoje yra vadinama Dievo Apvaizda.

Dievas kiekvienam žmogui dovanoja gyvybę, suteikia sąlygas tobulėti ir dvasiškai augti, padeda jam daryti gerus darbus ir suvaldo pasaulyje egzistuojantį blogį pakeisdamas jo veikimą į gerus padarinius. Tokį Dievo veikimą mes vadiname Dievo Apvaizda.

Apvaizda yra Dievo valia, kuri valdo visa, kas egzistuoja. Apvaizda veikia dvejopai. Kadangi Ji neabejotinai yra absoliutus gėris, Dievo valia veikia be kliūčių. Jei pasaulyje vyksta kažkas blogo, tai vyksta ne Dievo valia, bet tik todėl, kad Jis leido tam atsitikti, ir todėl, kad patys žmonės stabdo Dievo valios pasireiškimą²¹.

Dažnai sakoma: "Viskas vyksta pagal Dievo valią". Tai nėra tiesa. Dievo valia yra tik gera; blogis jai prieštarauja. Žmogus, valingai ar nevalingai darydamas blogą veiksmą, sąmoningai ar nesąmoningai priešinasi Dievo valiai. Tuo pačiu, Dievo Apvaizda veikia taip, kad Dievas gali net blogus žmonių poelgius paversti naudingais. 

Kartais žmonės klausia: kodėl Dievas nebaudžia nusidėjėlių, nusikaltėlių, niekšų, kodėl leidžia blogiui vykti, kodėl leidžia nedorėliams gyventi tarp gerųjų ir daryti blogus darbus? Tai nereiškia, kad Dievas toleruoja blogį ar jam pritaria, tai reiškia, kad jis yra be galo kantrus. Psalmėse sakoma: „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. Ne visą laiką jis barsis nei bus supykęs per amžius. Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“ (Ps 102, 8-10).

Jei Dievas panorėtų automatiškai atmesti bet kokį blogio pasireiškimą žmogaus prigimtyje, Jis turėtų iš žmogaus atimti laisvą valią. Tokiu būdu Jis paverstų jį marionete, o visą žmoniją – lėlių teatru.  Dievas tikisi, kad žmogus kiekviename savo gyvenimo etape pastoviai rinksis gėrį - ne prievarta, o savo noru. Blogis Dievui visada yra bjaurus, tačiau Dievas ne visada sustabdo blogį, gerbdamas žmogaus laisvę ir jo teisę rinktis - teisę, kurią Jis Pats jam apdovanojo.

Tačiau joks blogas poelgis nepraeina be pasekmių, ir jei žmogus padarė nuodėmę ir neatgailavo, jis tikrai sulauks bausmės - tiek šiame gyvenime, tiek būsimajame. Senajame Testamente Dievas apie Save sako: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės…“ (Iš 34, 6-7).

Dievas viską žino; nuo Jo niekas nėra paslėpta; Jis mato ateitį kaip dabartį. Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus gyvenimas yra iš anksto nulemtas. Krikščionybė netiki, kad viskas nulemta iš anksto, netiki likimu ar lemtimi. Dievas žino visus būsimus žmogaus poelgius - tiek gerus, tiek blogus. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus, susidūręs su pasirinkimu tarp gėrio ir blogio, jau yra nulemtas vienam ar kitam veiksmui: pasirinkimas priklauso nuo jo laisvos valios. 

Iš Dievo valios, nukreiptos tik į gėrį, ir žmogaus valios, kurioje gėris ir blogis dažnai persipina, derinio galiausiai susiformuoja kiekvieno žmogaus likimas. Tačiau Dievas rūpinasi visais, net ir tais, kurie sąmoningai pasuka blogio keliu, Jo Apvaizda jų taip pat neapleidžia.

Nuopuolio į nuodėmę pasekmės

Pirmųjų žmonių nepaklusimo ir nuopuolio pasekmės – išvarymas iš rojaus (Pr 3, 24). Nuo tada ir iki šių dienų žmogus yra ne toje būsenoje kokiais juos sukūrė Dievas, o kitoje – nuopuolio būsenoje. Dėl pirmųjų žmonių nepaklusnumo, į pasaulį atėjo blogis, ir dabar, kiekvienam žmogui atviri du keliai: gėrio ir blogio. Dievas nukreipia žmogų gėrio keliu, o angelai padeda jam juo eiti. Šėtonas ir jo pakalikai demonai stengiasi pastūmėti žmogų į blogio kelią.

Apie šiuos du kelius Senajame Testamente sakoma taip: „Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ (Įst 30, 19-20). Šį kvietimą Dievas siunčia kiekvienam ateinančiam į šį pasaulį žmogui. Tačiau žmonės, kiekvienas savaip, kartoja Adomo ir Ievos klaidą: užuot klausęsi Dievo balso, jie klausosi žmonijos priešo klaidinimų.

Egzistuoja filosofiniai judėjimai, kurie neigia žmogaus nuodėmingumą. Jie teigia, kad visos žmonijos problemos kyla dėl to, kad žmonės yra nepakankamai apmokyti – jeigu jiems teisingai išaiškinti kas yra gerai ir kas yra blogai, jie neabejotinai elgsis tik gerai. 

Tačiau, žvelgiant iš krikščioniškos pozicijos - blogio šaknys glūdi pačioje puolusio žmogaus prigimtyje, jo širdyje (Mk 7, 21-22). Apaštalas Paulius sako, kad nuodėmė gyvena pačiame žmoguje: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Rom 7, 19-20). Išgyvendinti iš savęs nuodėmę, kovoti su jos apraiškomis yra svarbiausia kiekvieno tikinčiojo dorovinė užduotis. Tačiau šioje kovoje žmogus nėra vienas: jam padeda pats Dievas.

Išganytojo laukimas

Dievas visada kovoja už žmogaus sielą ir jo išgelbėjimą. Senovės žmonės apie tai žinojo, ir nuo Adomo laikų gyveno su viltimi, kad vienas iš jo palikuonių nugalės blogį ir demoną. Būtent šia prasme krikščioniškoji tradicija supranta žodžius, kuriuos Dievas pasakė gyvatei, kuri suvedžiojo Ievą: „Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3:14-15).

Ievos „ainija“, o tiksliau, tiesioginiu jos palikuoniu, nugalėjusiu velnią ir blogį, visiems laikams išpirkusį žmoniją iš nuodėmės vergijos ir mirties prakeiksmo²³, tapo Jėzus Kristus. Senovės žmonės šimtmečius gyveno laukdami kada Jis ateis, Jo atėjimą numatė daugelis pranašų.