Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT TREČIÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 3 (Dievo Gimdytojai):
Mano siela šlovina Viešpatį, džiaugiasi mano dvasia Dievu, savo Gelbėtoju. (Lk 1, 46–47)
Nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę; štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. (Lk 1, 48)

II. Aleliuja, t. 8 (Dievo Gimdytojai):
Klausykis, dukra, pažvelki čionai, atkreipk savo ausį: užmiršk savo tautą ir tėvo namus. (Ps 44 (45), 11)
Liaudies didžiūnai tau stengsis įtikti. (Ps 44 (45), 13)

Kazãnės Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos (Teotόkos) Kélvedės (Odegìtrijos) ikonà, Konstantinòpolio Blachèrnų ikònos (po Konstantinòpolio žlugimo (1453) saugotos Chalkidìkės Ãto (Atòno) kalne, 1654 padovanotos Cãrui bei Vìsõs Rusiõs Didžiájam kunigaikščiui (1645-1676) Aleksèjui, Mỹkolo sūnui († 1676)) atgaminỹs, apreikštas 1579 metais, surastas po gaisro Kazãnėje 10-metės kazanìškės Matrònos; ikònos aptikimo vietoje, paliepus Didžiájam Maskvõs bei Vìsõs Rusiõs kunigaikščiui (1533-1547), Cãrui bei Visõs Rusiõs Didžiájam kunigaikščiui (1547-1584) Jõnui (Ivãnui) IV Rūsčiãjam († 1584), pastatytas Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos vienuolynas (pirmoji vienuolė – Matronà Máura Kazanìškė († XVII a.?) (Rùsijos Karalỹstė) (XVI a.). Išsivadavimo iš lenkų okupacijos paminėjimas, įvykęs sumaišties, lenkų antplūdžio (1605-1612) ir karo (1609–1618) su Žečpospòlita metais, kai Bažnyčiai vadovavo kankinys vyskupas Hermogènas Hermolãjas Stebukladarỹs, Maskvõs ir̃ Visõs Rusiõs Patriarchas (1606-1611) († 1612) (Rùsijos Karalỹstė) (1612)

Šventasis apaštalams lygūs vyskupas Avèrkijus Hijerapoliẽtis, gyvenęs Mažójoje Ãzijoje, Ròmos Frìgija Salutãrija provincijoje, Frìgijos Hijerãpolio vyskupas, kaip rašoma jo hagiografijoje (Acta Abercii; ~375/400), skelbęs Evangeliją pagonims ir kovojęs su stabmeldyste, iš apsėstųjų išvarinėjęs demonus, misionieriavęs Ròmos Sìrijoje, Mesopotãmijoje, imperatoriui (161-180) Márkui Aurèlijui Antonìnui pakvietus, lankęsis Lãcijaus Ròmoje, išgydęs valdovo dukrą Ãniją Aurèliją Galèriją Liucìlę († 182), būsimą Ròmos imperatorę (164-169), stebukladaris (Ròmos Impèrija) († ~167 ar 190 arba 195)

Šventieji kankiniai: vyskupas Aleksándras Adrijanopoliẽtis, iš Trãkijos, trãkų žemės vyskupas, skelbęs Evangèliją Trãkijoje, suimtas atsisakęs aukoti stabmeldžių dievams, kalintas ir kankintas Trãkijos Adrijanòpolyje (buv. Orestė́juje), o taip pat Heraklė́jas Adrijanopoliẽtis, karys, įtikėjęs į Jė́zų Krìstų ir išpažinęs tikėjimą, suimtas, bei Anà (Onà) Adrianopoliẽtė, Elzbietà Adrijanopoliẽtė, Teodotà Adrijanopoliẽtė ir Glikèrija Adrijanopoliẽtė, garsiai išpažinusios tikėjimą, suimtos, nukentėję Trãkijos Adrijanòpolyje krikščionių persekiojimo metais (Ròmos Impèrija) († II/III a.)

Šventieji kankiniai Septynì Miẽgantys Efèso Bróliai (Jaunuõliai): Maksimilijãnas, iš Mažósios Ãzijos, aristokratų šeimos, Efèso miesto valdytojo sūnus, bei Jamblìchas (Diomèdas), Martinijãnas, Jõnas (Konstantìnas), Dionìsijas, Eksakustodijãnas (Konstantìnas) ir Antonìnas, taip pat aristokratijos atstovai, romėnų kariuomenėje atlikę karo prievolę, imperatoriui Gãjui Mèsijui Kvìntui Trajãnui Dècijui (249-251) atvykus į Efèsą atsisakę aukoti stabmeldžių dievams, garsiai išpažinę tikėjimą, už ką iš jų buvo atimti Ròmos kariuomenės karių laipsnių ženklai, pasitraukę iš Efèso miesto ir pasislėpę kalno, vadinamo Ochlòno (Seliòno, Piòno) kalnu, oloje, kur imperatoriaus Trajãno Dècijaus įsakymu buvo užmūryti, Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant imperatoriui (379-395) Flãvijui Teodòsijui ar Flãvijui Teodòsijui Kaligrãfui (Jaunesniájam) (408-450), prabudę, bet neilgai trukus vėl užmigę – iki Mìrusiųjų Prisikėlìmo) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († 250; 379; 408/450)

Šventasis vienuolis Teodòras Rostovìškis, asketas, išeivis iš Dìdžiojo Naũgardo Žẽmės, apsigyvenęs Dìdžiojo Rostòvo Kunigaikštỹstėje, girioje netoli kelio, vedančio iš Kárgopolio ir Báltežerio (Beloòzero, vėliau – Belozèrsko) į Mãskvą ir Rostòvą, Ser̃gijui Radonežiẽčiui († 1392) palaiminus, apie 1363 drauge su bendražygiu Póvilu (Paũlium) Rostoviškiù ant Ùstjų upės kranto įkūręs Šventų̃jų Borìso ir Glèbo vienuolyną, tapęs jo pirmuoju igumenu, vėliau prie Kovžõs upės, apie 40 varstų nuo Báltežerio, Šveñtojo Mikalõjaus Stebuklãdario vienuolyną, miręs Borìso ir Glèbo prie Ùstjų vienuolyne valdant Maskvõs kunigaikščio vietininkui Andrė̃jui Rostovìškiui, Dìdžiojo Rostòvo (1404-1415) kunigaikščiui, Pskòvo vietininkui (1415-1417), de facto – Maskvõs didžiajam kunigaikščiui (1371-1389-1425) Bazìlijui (Vasìlijui), Demètrijaus sūnui, Maskvìškiui († 1425) ir Sòfijai Sinkletìkei Vytautáitei († 1453) (Dìdžiojo Rostòvo Kunigaikštỹstė/ Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († ~1409)

Šventasis vienuolis Póvilas (Paũlius) Rostovìškis, asketas, drauge su Teodorù Rostoviškiù gyvenęs Dìdžiojo Rostòvo Kunigaikštỹstėje, girioje netoli kelio, vedančio iš Kárgopolio ir Báltežerio (Beloòzero, vėliau – Belozèrsko) į Mãskvą ir Rostòvą, Ser̃gijui Radonežiẽčiui († 1392) palaiminus, apie 1363 drauge su Teodorù Rostoviškiù ant Ùstjų upės kranto įkūręs Šventų̃jų Borìso ir Glèbo vienuolyną, paskirtas antruoju jo igumenu, miręs Borìso ir Glèbo prie Ùstjų vienuolyne valdant Maskvõs kunigaikščio vietininkui Andrė̃jui Rostovìškiui, Dìdžiojo Rostòvo (1404-1415) kunigaikščiui, Pskòvo vietininkui (1415-1417), de facto – Maskvõs didžiajam kunigaikščiui (1371-1389-1425) Bazìlijui (Vasìlijui), Demètrijaus sūnui, Maskvìškiui († 1425) ir Sòfijai Sinkletìkei Vytautáitei († 1453) (Dìdžiojo Rostòvo Kunigaikštỹstė/ Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († po 1409)