Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

ŠEŠIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

Šventasis pranašas Mõzė, Amrãmo sūnus, iš Lèvio giminės (Iš 6, 20; Sk 26, 59), Aarõno († ~XV/XIV (XIII/XII?) a. pr. Kr.) brolis, žydų tautos formuotojas, gimęs Egìpto Karalỹstėje izraelìtų persekiojimo laikotarpiu, motinos Jochebèdės slėptas tarp Nìlo nendrių, surastas faraono dukters ir įvaikintas, auklėtas ir mokslintas kaip egiptietis didikas, monoteìzmo šalininkas, pasipiktinęs žiauriu prižiūrėtojo elgesiu su izraelìtais, užmušęs jį ir pabėgęs į Midiãną, piemenavęs ir vedęs globėjo dukterį Cipórą, praėjus 40 metų dykumoje Horèbo kalne išvydęs liepsnojantį, bet nesudegantį Krū́mą: prabilęs Diẽvas apreiškęs jam jo misiją ir įsakęs grįžti į Egìptą išlaisvinti savo gentį, grįžęs į Egìptą ir surinkęs izraelitùs, juos išvedęs ir vedęs į „Pažadė́tąją Žẽmę“ (keliavę jie dieną lydimi Diẽvo angelo debesies stulpe, o naktį – ugnies stulpe, perėję Raudónąją jūrą „kaip sausuma“ (Iš 14)), pasiekus Sinãjaus kalną, drauge su Aaronù kopęs „pas Viẽšpatį“ (Iš 19, 24), iš Diẽvo priėmęs „Dẽšimt įsãkymų“, surašytų ant akmens plokščių (Iš 24, 8), izraelìtams išsižadėjus Diẽvo 40 metų (kol išmirs visi maištininkai) su savo jais klajojęs po dykumą, pasiekęs Kanaãną vadovavimą perdavęs Jòzuei, Nū̃no iš Efraìmo genties sūnui (Įst 1, 8; 31, 3; 14, 23), „Pažadė́tąją Žẽmę“, į kurią jam nebuvo leista įžengti už ankstesnes nuodėmes, išvydęs nuo Nèbo kalno, miręs Moãbo krašte sulaukęs 120 metų (Įst 1, 37; 3, 26); Naujajame Testamentè iš visų ST personažų minimas dažniausiai (dėl jo ir Jė́zaus darbų paralelių (Mt 8, 4; 17, 1–8; Mk 7, 10; 9, 2–8), kaip tikėjimo pavyzdys (Hbr 11, 23–29)), apaštalų regėtas drauge su pranašu Elìjumi († IX a. pr. Kr.) stovintis šalia Jė́zaus Jõ Atsimaĩnymo metu, kalbėjęsis su Jė́zumi apie artėjančią Jõ mirtį; helenìstiniu laikotarpiu heroizúotas, pasak žydų istoriko Eupolèmo († IV a. pr. Kr.), išradęs raštą, kurį vėliau pasiskolinę finikiẽčiai, o iš jų – graĩkai, anot žydų istoriko Artapãno iš Aleksándrijos († II a. pr. Kr.), buvęs Orfė́jo mokytojas, pirmasis filosòfas, pasak žydų filosòfo ir egzegèto Aristobùlo Aleksandrė́no († ~160 m. pr. Kr.), daug Penkiãknygės medžiagos savo kūriniuose panaudojęs Homèras († VIII/VII (IX?) a. pr. Kr.) ir graikų poetas, epų kūrėjas Hesijòdas († ~700 m. pr. Kr.) (Moãbo Karalỹstė) († ~XV/XIV (XIII/XII?) a. pr. Kr.)

Šventoji kankinė Hermijònė (Hermijonà) Efeziẽtė, pasak „Bazìlijaus menològijaus“ (Menologium Basilii II/ Patrologia Graeca 117; 979-989), apaštalo iš 70-ies Pilỹpo (Filìpo) Diãkono († I a.) dukra, gyvenusi valdant Márkui Ùlpijui Trajãnui (98-117), kaip ir kitos 3 Pilỹpo dukros – pranašė (Apd 21, 9), drauge su seserimi Eutìchija (ar Eutichide) išvykusi į Mažósios Ãzijos Efèso miestą, susitikti su apaštalu ir evangelistu Jonù Teologù († ~98/117), bet jis jau buvo miręs (MB II), Efesè tapusi, kaip rašoma slaviškame „Prològe“ (Prologus (Sinaksarium); XII a.), apaštalo Paũliaus († ~67) mokinio Petrònijaus († II a.) mokine, įvairiomis priemonėmis gydžiusi krikščionis, suimta ir nukirsdinta Efesè valdant Pùblijui Èlijui Trajãnui Hadrijãnui (117-138) (Ròmos Impèrija) († 117)

Šventieji kankiniai: kankinys vyskupas Babìlas Antijochiẽtis, 12 Sìrijos Antijòchijos (Antijochė́jos) vyskupas, išrinktas galbūt valdant imperatoriui Márkui Antònijui Gordijãnui (238-244), pasak Euzèbijaus Pamfìlo Cezarėjiẽčio († ~339), kai „Antijòchijoje mirė vyskupas Zebènas“ (Eusebius, Historia ecclesiastica, VI 29), tvirtai išpažinęs tikėjimą ir drąsiai skelbęs Evangèliją, neleidęs imperatoriui (gal Gordijãnui ar Márkui Jùlijui Filìpui Arãbui (244-249), arba Gãjui Mèsijui Kvìntui Trajãnui Dècijui (249-251); graikų kalendoriuje – Márkui Aurèlijui Numèrijui Numerijãnui (283-284)) įeiti į bažnyčią ir reikalavęs, jog šis atgailautų (Eusebius, HE, VI, 34), suimtas, kalintas ir – Euzèbijaus teigimu – miręs „kalėjime, išpažinęs tikėjimą, o tenykštės bažnyčios priešakyje atsistojo Fãbijus“ (Eusebius, HE, VI 39), o taip pat drauge su juo trys jaunuoliai Ùrbonas (Ùrbanas) Antijochiẽtis, Prilidijãnas Antijochiẽtis, Epolònijus (Epipolònijus, Aipolònijus) Antijochiẽtis bei jų motina Kristodùla Antijochiẽtė (+ ~244/251; 283/284?)

Šventieji kankiniai Babìlas Nikomediẽtis, iš Bitìnijos Nikomèdijos (Nikomedė́jos), garsiai išpažinęs tikėjimą, skelbęs Evangeliją ir švietęs jaunuomenę, suimtas ir kalintas, o taip pat 84 jaunuoliai, jo mokiniai, tarp kurių Amònijus Nikomediẽtis, Donãtas Nikomediẽtis ir Fáustas Nikomediẽtis, suimti ir nukirsdinti ar kitaip nužudyti Bitìnijos Nikomèdije valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui Herkùlijui (285-305; uzurp. 306-308, 310) (Ròmos Impèrija) († ~305) 

Šventieji kankiniai Teodòras Nikomediẽtis, Amijãnas Nikomediẽtis, Julijãnas Nikomediẽtis, Okeãnas (Kė́jas) Nikomediẽtis ir Kenturijònas Nikomediẽtis, kilę iš Bitìnijos Kandáulio gyvenvietės (netoli Nikomèdijos), dėl tikėjimo suimti, kankinti ir nužudyti Bitìnijos Nikomèdijoje (Nikomedė́joje) valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-311) (Ròmos Impèrija) († ~305/311)

Visų̃ Vorònežo metropòlijos šventų̃jų Susirinkìmas (Rùsijos Impèrija/ Rùsijos Federãcija) (XVII-XX a.)

Šventasis vyskupas Mitrofãnas Makãrijus Mỹkolas (Michaìlas), gimęs Vladìmiro gubernijoje, Kovròvo apskrities Antilòchovo kaime, nuo 1665 Vladìmiro gubernijos Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Užmigìmo Kòzmo Jachromìškio († 1492) Nebylójos vietovėje vienuolyno igumenas, o nuo 1675 Švenčiáusiosios Trejýbės prie Ùnžos upės vienuolyno archimandritas, nuo 1682 Vorònežo vyskupijos vyskupas, išplėtęs vyskupijos ribas, statęs bažnyčias, 1692 pastatęs Voronežo katedrą, įkūręs 2 vienuolynus, palaikęs Rùsijos valdovą Pẽtrą kuriant karinį laivyną, priešinęsis jam dėl vykdomo kultūrinės srities vakarietinimo, miręs Voronežè, palaidotas Vorònežo Apreiškìmo Švenčiáusiąjai Diẽvo Gimdýtojai katedroje valdant Cãrui bei Vìsõs Rusiõs Didžiájam Kunigáikščiui (1682-1721) Pẽtrui (Didžiájam) († 1725) (Rùsijos Karalỹstė) († 1703). Antrasis palaikų atradimas (1964) ir jų perkėlimas (1989) (Rùsijos TS Federãcinė Respùblika) (1964; 1989)