Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTANTRÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 4 (Paraskėvei Trakei (Petkai) Serbei):
Šiurpulingai didus Dievas savo šventovėj, Izraelio Dievas! (Ps 67 (68), 36)
Susirinkę į sueigą pagarbinkit Dievą – Viešpatį visi, kurie iš Izraelio šaltinio! (Ps 67 (68), 27)

II. Aleliuja, t. 1 (Paraskėvei Trakei (Petkai) Serbei):
Viešpaties aš kantriai laukiau, ir jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo manąjį šauksmą. (Ps 39 (40), 2) 
Iš mirtinos pelkės mane jis ištraukė, iš tos baisiausios klampynės. (Ps 39 (40), 3)

Šventieji kankiniai Nazãrijus Romiẽtis, iš Lãcijaus Ròmos, pakrikštytas apaštalo iš 70-ies Lìno (tėvai Afrikãnas ir Perpètua, sakoma menològijuje, buvo apaštalo Pẽtro († 67) mokiniai), išdalijęs turėtą turtą skelbęs Evangèliją Šiapusálpinės Gãlijos Medijolanè, o taip pat Gervãzijus Medijolanìškis (Medijolaniẽtis) ir̃ Protãzazijus Medijolanìškis (Medijolaniẽtis), broliai dvyniai, gyvenę Gãlijos Medijolanè, skelbęs Evangèliją, tapę Nazãrijaus bendražygiais, bei Cel̃sas Medijolanìškis (Medijolaniẽtis), iš Šiapusálpinės Gãlijos Medijolãno, Nazãrijaus mokinys, suimti ir nukirsdinti Gãlijos Medijolanè, galbūt valdant Ròmos imperatoriui Tibèrijui Kláudijui Nerònui (54-68) (Ròmos Impèrija) († ~ 55/68 ?)

Šventasis kankinys vyskupas Silvãnas Gaziẽtis, iš Ròmos Palestìnos, Gãzos apylinkių, buvęs karys, tapęs vienuoliu, paskirtas Palestìnos Gãzos vyskupu, imperatorių Gãjaus Aurèlijaus Valèrijaus Diokletijãno (284-305) ir Márko Aurèlijaus Valèrijaus Maksimijãno (285-305; uzurp. 306-308, 310) pradėtų persekiojimų metais suimtas, tardytas kankintas Palestìnos Cezarė́joje, išsiustas sunkiesiems darbams Palestìnos Zoóro vietovėje, skelbęs Evangèliją, nukirsdintas valdant Gãjui Valèrijui Galèrijui Maksimìnui Dãjai (305-311) (Ròmos Impèrija) († ~311)

Šventasis vienuolis Nikolãjus (Mikalõjus) Pankrãtijus Sviatoslãvas (Sviatòša), Lùcko kunigaikštis (1099-1106), Dóvydo, Sviatoslãvo sūnaus, Pereslãvo (1073-1076), Mùromo (1076-1093), Smoleñsko (1093-1095; 1096-1097) ir Dìdžiojo Naũgardo (1094-1095) kunigaikščio sūnus, vedęs ir turėjęs vaikų, kovų dėl įtakos metais praradęs valdytą dalinę Lùcko kunigaikštystę, 1106 (1107) apsigyvenęs Kìjevo Žẽmėje, davęs vienuoliškuosius įžadus Pečiòrų vienuolyne, tris metus dirbęs įvairius ūkio darbus, buvęs vienuolyno durininku, daržininkavęs ir rankdarbiavęs, laisvalaikiu – daug skaitęs, rūpinęsis kitų švietimu (pvz., pavedęs išversti Ròmos vyskupo (popiežiaus) Lẽono Romiẽčio († 461) laišką, kuriame pasmerkta monofizitìzmo pradininko Konstantinòpolio archimandrito Eutìcho († ~455) erezija), miręs Pečiòrų vienuolyne, palaidotas Pečiòrų vienuolyno Artimõsiose Olosè (Kìjevo Kunigaikštỹstė) († ~1142/1143)

Šventieji vienuolė Paraskèvė Trãkė (Petkà Ser̃bė, Bulgãrė), gimusi Trãkijoje, Epibãto vietoje (buv. Bulgãrijos Karalỹstė), tarp Žemutìnės Mòisijos srities Durostòro (bulgãrų Silìstros) ir Konstantinòpolio, Trãkijos Madìto vyskupo Eutìmijaus Maditiečio († ~989/996) sesuo, po tėvų mirties išdalijusi turėtą turtą persikėlusi į Konstantinòpolį, davusi vienuolystės įžadus išvykusi į Palestìną, apsigyvenusi Jordãno upės slėnyje, Pètros Arãbijos dykumoje, eremitė, prieš mirtį grįžusi į Trãkiją, mirusi ir palaidota Trãkijos Epibatè (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († XI a.)