Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

PENKIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

VIẼŠPATIES PRÃNAŠO, PÌRMTAKO IR̃ KRÌKŠTYTOJO GALVÕS NUKIR̃SDINIMAS

I prokimenas, t. 7 (Jonui Krikštytojui):
Teisusis Viešpačiu džiaugias, linksta prie Jo ir glaudžias. (Ps 63 (64), 11)
Išgirsk mano balsą, kai Tau, Dieve, meldžiuosi. (Ps 63 (64), 2)

II. Aleliuja, t. 5 (Jonui Krikštytojui):
Teisuolis klestės sau kaip palmė, kaip kedras Libano šakosis. (Ps 91 (92), 13)
Viešpaties namuos pasodintas, žydės jisai prieangiuos Dievo. (Ps 91 (92), 14)

Pranašo Jõno, Viẽšpaties Pìrmtako ir̃ Krìkštytojo, Nukir̃sdinimo (Garbiõsios Galvõs Nukirtìmo) šventė skirta paminėti sinoptinėse Evangèlijose minimą įvykį (Mt 4, Mk 6, Lk 9), viena iš didžiųjų stačiatikių švenčių (pagrindinėms 12 didžiųjų metų švenčių nepriklauso), švenčiama nuo IV amžiaus, kai imperatorius (306-337) Flãvijus Valèrijus Konstantìnas (Didysis) († 337) ir jo motina Flãvija Jùlija Elenà († ~327/330) Sebãstijos, Kapadòkijos provincijos, tapusios Mažósios Armė́nijos sostine, mieste, Jòno Krìkštytojo palaidojimo vietoje, pastatė jam dedikuotą bažnyčią; VIII amžiuje Jõnas Damaskiẽtis († 749/780) parašė šventės kanòną (kitą kanòną sukūrė Andriẽjus Kretiẽtis († 740))

Šventasis pranašas Jõnas Krìkštytojas, už kurį „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio“ (Mt 11,11), paskutinysis Sẽnojo ir pirmasis Naũjojo Testameñto pranašas, „Týruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1, 3), Viẽšpaties Pìrmtakas ir̃ Krìkštytojas, prilyginamas pranašui Elìjui (IX a. pr. Kr.), kilęs iš Judė́jos, kunigų giminės, Zachãrijo Teĩsiojo († I a. pr. Kr./I a. po Kr.), kunigo iš Abijos skyriaus, ir Elzbiẽtos Teisiõsios († I a. pr. Kr./I a. po Kr.) (Lk 1, 5-25, 57-80), Diẽvo Mótinos Marìjos giminaitės, sūnus, kurio gimimą tėvams apreiškęs arkangelas Gabriẽlius (Lk 1, 5–80), augęs Judė́jos dykumoje, Judė́joje ir̃ Samarìjoje skelbęs artėjančią Diẽvo rūstybės dieną, kvietęs atgailai, mokęs melstis ir pasninkauti, „krikštytojų“ bendruomenės narys (gal susijęs su esènų bendruomene), Jordãno upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs Jė́zų ir pavadinęs Jį Mesijù (Mt 3, 1-15), Galilė́jos ir Perė́jos tetrárcho (4 pr. Kr. – † 39 po Kr.) Èrodo (Heròdo) Antìpo, Èrodo (Heròdo) Dìdžiojo († ~4) sūnaus, įsakymu uždarytas į kalėjimą ir kalintas, nukirsdintas prašant Erodiãdos († ~39), Èrodo Boèto Pilỹpo (27 pr. Kr.- † 33/34 po Kr.) sutuoktinės, dukrai Salòmei († 62), palaidotas Alỹvų kalne (Ròmos Impèrija) († ~28/30) 

Šventosios vienuolės Kandidà Konstantinopoliẽtė, karininko Trajãno dukra (ar našlė), teisiosios Olimpijãdos Diãkonės (Jaunesniósios) († ~408/410) pasekėja († ~410/419), bei Gelãzija Konstantinopoliẽtė, tribū̃no dukra († ~422), gyvenusios Trãkijoje, prie Bòsporo, Konstantinòpolio mieste, kurias mini Palãdijus Elenopoliẽtis († 430) „Láuso istòrijoje, arbà pãsakojime apiẽ šventų̃jų ir̃ paláimintųjų tėvų̃ gyvẽnimus“ (Palladius, Historia lausiaca (Bartelink): S. 254, § 57; ~419/420), mirusios Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant Flãvijui Teodòsijui (408-450) (Vakarų̃ – Flãvijui Honòrijui (395-423)) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († ~410/419; ~422)

Šventoji vienuolė Teodorà Tesalonikiẽtė, iš Aigìnos, salos Saròno įlankoje, tarp Ãtikos ir Argolìdės (Helãdės tema), kunigo, vėliau davusio vienuolystės įžadus, dukra (brolis – diakonas, sesuo – vienuolė), galbūt apie 826 su vyru ir tėvu išvykusi į Makedònijos Tesalonìkę, po vyro mirties, apie 837, turėtą turtą atidavusi vargšams drauge su dukra įstojusi į vienuolyną, pasižymėjusi ypatingu nuolankumu ir klusnumu, dirbusi sunkius darbus, mirusi Makedònijos Tesalonìkėje, vienuolyne, Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant (886-912) Lẽonui VI Išmiñčiui (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († ~892)

Šventasis Bazìlijus Makedoniẽtis, Makedònų dinastijos pradininkas, kilęs iš Makedònijos temos Adrianòpolio, armė́nų (galbūt ir slãvų) valstiečių šeimos, 813-836 buvęs Bulgãrijos Karalỹstės chãno (802-814) Krùmo Rū̃sčiojo († 814) nelaisvėje, pabėgęs į Trãkiją, Konstantinòpolį, Rytų̃ Ròmos Impèrijos imperatoriaus aplinkos karininkas, 859 dalyvavęs imperatoriaus (842-867) Mýkolo (Michaìlo) III žygyje į Mãžąją Ãziją, tapęs jo favoritu, Rytų̃ Ròmos imperatorius 867-886, toliau kovojęs su musulmonais Mažõsios Ãzijos rytuose (872 nugalėjęs jų sąjungininkus paulikiãnus) ir Vidùržemio jūros salose, atgavęs Vidùržemio jūros Kìprą, organizavęs žygius į Mesopotãmijos Eufrãto regioną, sustiprinęs valdžią Pietų̃ Itãlijoje, įkūręs Kalãbrijos ir Langobárdijos provincijas, pradėjęs finansines ir teisines reformas, apsaugojęs Bizántijos Bažnýčią nuo gręsiančio skilimo į Konstantinòpolio patriarcho ir Lãcijaus Ròmos vyskupo šalininkus, prisidėjęs prie Konstantinòpolio patriarcho įtakos plėtimo (Konstantinòpolio patriarcho valdžią 870 pripažino Bulgãrijos Bažnýčia) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († 886)