Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTANTRÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 7 (Viešpaties Kryžiui):
Aukštinkit mūsų Dievą, kniubkite prieš Jo sosto pakojį, nes Jis yra šventas! (Ps 98 (99), 5)
Viešpats yra Valdovas, tesibaimina tautos! (Ps 98 (99), 1a)

II. Aleliuja, t. 1 (Viešpaties Kryžiui):
Atsimink šitą savo bendriją, kurią įsigijai jau senovėj. (Ps 73 (74), 2)
Tu, Dieve, mano Valdovas nuo amžių, išgelbėjęs mus pasaulio viduryje. (Ps 73 (74), 12)

Šventasis pranašas Ozė́jas, pirmas iš 12-os Mažų̃jų pranašų, gimęs Izraèlio Karalỹstėje, Samãrijoje, Izaìjo, Michė́jo, Amòso amžininkas, Ozė́jo knygos autorius, pašauktas Diẽvo pranašauti pirmaisiais pranašo Izaìjo veiklos metais, Judė́ją valdant Jotãmui (~759-~743 m. pr. Kr.), Ahãzui (~743-~727 m. pr. Kr.) ir Ezekìjui (~716-~687 m. pr. Kr.), kai Izraèlį valdė Jeroboãmas II (788-748), skelbęs du dešimtmečius, Izraèlį valdant dar šešiems Izraèlio karaliams, iki tada, kai Samarija 721 m. pr. Kr. galutinai atiteko Asìrijai (Oz 1, 1), kalbėjęs, kad tauta nepažįsta savo Diẽvo ir Jõ mokymo, apie religinį ir dorovinį žydų nuosmukį, klaidingą tikėjimą, politinę ir visuomeninę netvarką, sąmokslus, žudynes ir netvarką – visų nelaimių priežastį, apgailestavęs, už ką atsakingi kunigai (Oz 4) ir karaliaus rūmai, raginęs visus grįžti pas Viẽšpatį Diẽvą ir atgailauti, už tai Diẽvas išgelbėsiąs tautą ir duosiąs gausybę palaiminimų, nes Jìs nesiliaująs jos mylėjęs, bet – kiekvienam bus atlyginta pagal nuopelnus (Oz 14, 10); cituotas Naujãjame Testamentè, jo vaizdinius ir įvaizdžius susiejant su Jė́zaus Krìstaus gyvenimu: Jė́zaus grįžimas iš Egìpto (Oz 11, 1; plg. Mt 2, 15), Jõ prisikėlimas po trijų dienų, mirties nugalėjimas (Oz 13, 14,  plg. 1 Kor 15, 54 - 55; Oz 6, plg., 1 Kor 15, 4) (Izraèlio Karalỹstė) († VIII a. pr. Kr.)

Šventasis kankinys Andriẽjus Kretiẽtis (nepainioti su krikščionių teologù ir himnografù Andriẽjum Kretiẽčiu (Jeruzaliẽčiu) († 740)), hagiogrãfo Simeòno Metafrãsto († ~940/960/976) teigimu, gimęs Krètos saloje, valdant ikonoklãzmo šalininkui Konstantìnui V Kopronìmui (741-775) atvykęs į Konstantinòpolį garsiai smerkęs ikonoklãzmą ir ikonoklastùs, imperatorių vadinęs eretiku, suimtas, kankintas ir nužudytas Konstantinòpolyje (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († ~767)

Šventieji kankiniai nesavìnaudžiai Kòzmas Arãbas ir Damijõnas Arãbas, kilę iš Arãbijos (pasak Dimìtrijaus Rostoviẽčio († 1709), kità šventųjų Kòzmo ir Damijõno pora, tais pačiais vardais vadinama), nepinìgiai gydytojai, stebukladariai, iš krikščioniško gailestingumo gydę veltui, suimti ir tardyti, nukirsdinti Mažójoje Ãzijoje, Kilìkijoje valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (286-305) (Ròmos Impèrija) († ~287/303)

Šventieji kankiniai Leòntijas Kilìkas, Antìmas Kilìkas ir Eutròpijus Kilìkas, suimti drauge su Kozmù Arabù ir Damijonù Arabù († ~287/303), nukirsdinti Mažójoje Ãzijoje, Kilìkijoje valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (286-305), palaidoti toje pačioje vietoje, kur ir Kòzmas Arãbas ir Damijõnas Arãbas (Ròmos Impèrija) († ~287/303)

Šventasis teisusis Lòzorius Keturdiẽnis, iš Betãnijos, moterų Mirnešių̃ (Nẽšusių mìrą) Mõrtos, kuri, anot Evangèlijos, rūpinosi patarnavimu Jė́zui Krìstui ir Jõ mokiniams, ir Marìjos, patepusios Jė́zų kvepalais bei nušluosčiusi plaukais Jõ kojas (Lk 10, 38-42; Jn 11, 2), brolis, Jė́zaus Krìstaus draugas, kurį Jìs prikėlė (pasak evangelijos pagal Jõną, Lõzoriui susirgus, seserys pasiuntė pakviesti Jė́zų, šis užgaišo ir atėjo tik ketvirtą dieną po Lõzoriaus mirties (Jn 11, 1–44); visiems susirinkus prie Lõzoriaus kapo, Jėzus liepė nuritinti akmenį nuo kapo angos ir sušuko: Lõzoriau, išeik!), anot Tradìcijos, Jerùzalės Bažnýčios persekiojimo metais išvykęs iš Judė́jos, skelbęs Evangèliją įvairiuose kraštuose, tapęs pirmuoju Kìpro Kìtijo vyskupu, kur ir miręs, galbūt valdant Nerònui Kláudijui Cèzariui Augùstui Germãnikui (54-68) (Ròmos Impèrija) († ~63). Palaikų perkėlimas į Konstantinòpolį (Rytų̃ Ròmos Impèrija) (898)