Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

ANTRÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKOSTĖS)
Apãštalų (Pẽtro ir̃ Paũliaus) pãsninkas

I. Prokimenas, t. 4 (Liturgija; Jonui Krikštytojui):
Teisieji Viešpatyje džiūgaus, Juo vilsis, – visi tiesiaširdžiai Jį šlovins. (Ps 63 (64), 11)
Išgirsk mano balsą, kai tau, Dieve, meldžiuosi. (Ps 63 (64), 2)

II. Aleliuja, t. 5 (Jonui Krikštytojui):
Teisuolis klestės sau kaip palmė, kaip kedras Libano šakosis. (Ps 91 (92), 13)
Viešpaties namuos pasodintas, žydės jisai prieangiuos Dievo. (Ps 91 (92), 14)

Šventasis teisusis Jõnas Rùsas, iš Zaporòžės Kariúomenės Žẽmės, tarnavęs Pẽtro († 1725), Rùsijos Valdõvo (1682-1721) ir Imperãtoriaus (1721-1725) armijoje, tur̃kų sąjungininkų totõrių paimtas į nelaisvę per Rùsijos ir Osmãnų Impèrijos karą (1710-1713), atsisakęs priimti islãmą, miręs Kapadòkijos Prokòpijuje (Ìrgiupe) (Osmãnų Imperija) († 1683)

Šventasis kankinys vyskupas Terapòntas Sardiẽtis, Lìdijos Sárdžių (Mažójoje Ãzijoje) vyskupas, už evangelijos skelbimą helė́nams kankintas Frìgijoje, iš Ankirõs nuvestas prie Atsalės upės ir nužudytas valdant Valerijãnui (253–260) (arba Diokletijãnui (284–305) ir Maksimijãnui (285–305)) (Ròmos Impèrija) († ~259)

Šventoji kankinė Restitutà Romiẽtė, iš kilmingos Ròmos šeimos, persekiojant krikščionis pabėgusi į Kampãnijos Sòrą, kartu su kitais krikščionimis nukankinta valdant Lùcijui Domìcijui Aurelijãnui (270–275) (Ròmos Impèrija) († ~270/75)

Šventoji kankinė Teodorà Aleksandriẽtė Vyresnióji, mergelė iš kilmingos Egìpto Aleksándrijos šeimos, ir Didìmas Aleksandriẽtis, karys, nukirsdinti Egìpto Aleksándrijoje valdant Diokletijãnui (284–305) ir Maksimijãnui (285–305) (Ròmos Impèrija) († ~304)

Šventasis kankinys Jùlijus Veterãnas, Durostoriẽtis, Mòisas, atlikęs karinę tarnybą romė́nų karys, garsiai išpažinęs tikėjimą, nukirsdintas Trãkijoje, Žemutìnės Mòisijos Durostòre valdant Diokletijãnui (284–305) ir Maksimijãnui (285–305) (arba Aleksándrui Sevèrui (222-235)) (Ròmos Impèrija) († ~302/304 arba ~228)

Šventasis kankinys Boècijus Severìnas, Anìcijus Mánlijus Torkvãtas, iš kilmingos romiečių Anìcijų giminės, gimęs Panònijoje, mokęsis Egìpto Aleksandrijoje (arba Atė́nuose), teologas, filosofas, rašytojas, muzikos teoretikas, Ostgòtų Karalỹstės senatorius, konsulas, „Magister officiorum“, nuteistas už „nusikaltimus prieš valstybę“ bei „šventvagiãvimą“ ir „burtininkavimą“, nužudytas Šiapusálpinėje (Cisálpinėje) Gãlijoje (Longobárdijoje), Kalvinijanè netoli Ticìno (vėliau Pãpija ir Pãvija) valdant arijõnų globėjui buvusios Ròmos Impèrijos vakaruose Flãvijui Teodòrikui Didžiájam (493-526) (Ostgòtų Karalỹstė) († 524/526)

Šventasis vyskupas Kiprijõnas (Kipriãnas), bulgãras (ar̃ ser̃bas) iš Velìko (Dìdžiojo) Tìrnovo (Bulgãrijos Karalỹstė), galbūt Diẽvo Gimdýtojos Gimìmo Teodòzijaus Tirnoviškio († 1363) vienuolyno Bèlicos upės slėnyje netoli Kilifãrevo vienuolis, Konstantinòpolio patriarcho Filotėjo Kòkino († 1379) apokrisiãrijus, vienuolis Konstantinòpolyje ir Chalkidìkės Ãto (Atòno) Kálno kažkurioje skitų vienuolýnėje, 1373 kaip Konstantinòpolio patriarcho inspektorius išsiųstas į Lietuvõs Dìdžiąją Kunigaikštỹstę ir Rùsią sutaikyti Lietuvõs, Smoleñsko ir Tvèrės kunigaikščius su Visõs Rusiõs metropolitu Alèksijumi, prisidėjęs prie Lietuvõs Vìlniaus kankinių gerbimo sklaidos, Lietuvõs didžiuojo kunigaikščio (1345–1377) bei Vìtebsko kunigaikščio (1318–1345) Al̃girdo († 1377) pasitikėjimą, Kìjevo, Rusiõs ir̃ Lietuvõs metropolìtas (1375-1380), Mažõsios Rusiõs ir̃ Lietuvõs metropolìtas (1380-1389), Kìjevo ir̃ Visõs Rusiõs metropolìtas (1389-1406), aktyviai vykdęs krikščionių vienijimo Osmãnų imperijos užkariavimo grėsmės akivaizdoje politiką, dalyvavęs kunigaikščio Výtauto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1392-1430) ir Jogáilos, Lenkijos karaliaus (1386–1434), susitikime Miloliube, rašytojas, redaktorius, vertėjas, hagiografas, knygius, prisidėjęs sudarant pirmąjį rusų metraščių sąvadą (1408–09), iš graĩkų į slãvų kalbą išvertęs Psalmyną, įvairių Bažnyčios Tėvų ir asketų raštų, miręs Golenìščeve prie Maskvõs, paalaidotas Maskvõs Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo katedroje (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1406). Palaikų perkėlimas Maskvojè (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) (1472)

Šventasis vyskupas Fòtijus, graikas iš Monembãzijos prie Peloponèso, įstojęs į vienuolyną išsiųstas į Konstantinòpolį, 1409 paskirtas Kìjevo ir Visõs Rusiõs metropolitu (Kìjevas priklausė Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės stačiatikių metropolijai), Kìjeve uoliai tvarkęs vyskupijų, priklausiusių Lietuvõs kunigaikštystės metropolijai, reikalus, Maskvojè – Maskvõs patriarchato, nuoširdžiai darbavęsis dėl Bažnýčios vienybės, parašęs homilijų, svarbių laiškų, buvo atvykęs į numatomą Vytauto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1392-1430), karūnavimą (1430), palaidotas Maskvõs Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo katedroje (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1406). Palaikų perkėlimas Maskvojè (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) (1472)

Šventasis vyskupas Jonà Odnoùšas, iš Odnoùševo prie Drùskos Gãličiaus (Soligãličiaus), turtingos šeimos, Apreiškìmo Švenčiáusiajai Diẽvo Gimdýtojai vienuolyno prie Ùnorožo netoli Gãličiaus novicijus ir vienuolis (Kostromõs Žẽmė), Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo Sìmono vienuolyno Maskvojè netoli Maskvõs upės vienuolis, nuo 1431 Riazãnės ir Mùromo arkivyskupas, 1448 bažnytiniame Susirinkimè Maskvojè išrinktas Kìjevo ir Visõs Rusiõs metropolitu, gyvenęs Maskvojè, daręs didelę įtaką Bazìlijui (Vasìlijui) II Tamsiãjam, Bazìlijaus Maskvìškio († 1425) ir Sòfijos (Sinkletìkės) Vytautáitės († 1453) sūnui, Maskvõs didžiajam kunigaikščiui (1425–1462), aktyviai dalyvavęs jo veikloje siekiant suvienyti susiskaldžiusias rùsų žemių kunigaikštystes, padėjęs pagrindus faktinei Rusiõs Bažnýčios autokefalijai (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1406). Palaikų perkėlimas Maskvojè (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) (1472)