Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

ŠEŠIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

Šventasis teisusis Zachãrijas (Zakãrijas, Zakãrijus) Teisùsis, Barachìjo sūnus (Mt 23, 35), kunigas, iš Aarõno († ~XV/XIV (XIII/XII?) a. pr. Kr.) giminės, Ãbijo skyriaus (Lk 1, 5), Elzbiẽtos Teisiõsios († ~ I a. pr. Kr./I a. po Kr.) sutuoktinis, Jòno Pìrmtako ir Krìkštytojo († ~28/30) tėvas, gyvenęs Judė́jos provincijos Hebronè, netoli Jerùzalės, senyvo amžiaus, buvęs teisus, nepriekaištingai vykdęs „visus Viẽšpaties įsakymus bei nuostatus“, bet neturėjęs vaikų, „nes Elzbietà buvo nevaisinga“ (Lk 1, 6-7), apie sūnaus gimimą išgirdęs iš apsireiškusio arkangelo Gabriẽliaus (Lk 1, 5–80), liepusio praminti jį Jonù (Lk 1, 13) (jis „bus didis Viẽšpaties akyse“ ir „su Elìjo dvasia ir galybe žengs pirma Viẽšpaties“ (Lk 1, 15; 17)); anot tradicijos, judė́jų nekęstas, nes rodęs išskirtinę pagarbą Mergẽlei Marìjai, pasak „Jokū̃bo protoevangèlijos“ (Protevangelium (Evangelium) Iacobi, 22–24; po 150), Galilė́jos ir Perė́jos tetrárcho (4 pr. Kr.- † 39 po Kr.) Èrodo (Heròdo) Antìpo, Èrodo (Heròdo) Dìdžiojo († ~4) sūnaus, persekiotas ir nužudytas „Viẽšpaties šventovės prieangy“ (Ev.Iac., 23), „tarp šventovės ir aukuro“ (Mt 23, 35), gedėtas ir apraudotas „tris dienas ir tris naktis“ (Ev.Iac., 24), palaidotas šalia savo protėvių (Ròmos Impèrija) († ~ I a. pr. Kr./I a. po Kr.)

Šventoji teisioji Elzbietà (Elžbietà) Teisioji, iš Aarõno giminės (Lk 1, 5), Zachãrijo Teĩsiojo († ~ I a. pr. Kr./I a. po Kr.) sutuoktinė, Jòno Pìrmtako ir Krìkštytojo († ~28/30) motina, Diẽvo Mótinos Marìjos giminaitė, gyvenusi Judė́jos provincijos Hebronè, netoli Jerùzalės, senyvo amžiaus, buvusi teisi, nepriekaištingai vykdžiusi „visus Viẽšpaties įsakymus bei nuostatus“, bet neturėjusi vaikų, nes „buvo nevaisinga“ (Lk 1, 6-7), po arkangelo Gabriẽliaus apreiškimo pradėjusi sūnų (Lk 1, 24), kuris gimęs buvo pramintas Jonù, po angelo apreiškimo Mergẽlei Marìjai apie sūnaus gimimą savo namuose priėmusi pas ją atėjusią Diẽvo Mótiną, pasveikindama: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42), pasak „Jokū̃bo protoevangèlijos“ (Protevangelium (Evangelium) Iacobi, 22–24; po 150), Galilė́jos ir Perė́jos tetrárchui (4 pr. Kr. – † 39 po Kr.) Èrodui (Heròdui) Antìpui, Èrodo (Heròdo) Dìdžiojo († ~4) sūnui, įsakius išžudyti „berniukus dvimečius ir mažesnius“, su sūnumi Jonù pasislėpusi dykynėje, gyvenusi kalno oloje („Viẽšpaties angelas buvo su jais ir sergėjo juos“) (Ev. Iac., 23), kur ir mirusi (Ròmos Impèrija) († ~ I a. pr. Kr./I a. po Kr.)

Šventieji kankiniai Sarbèlas (Tatuèlis) Edesiẽtis, iš Mesopotãmijos, Mesopotãmijos Edèsos stabmeldžių žinys, ir Tibė́ja (Bebė́ja, Bebaė́ja) Edesiẽtė, jo sesuo, apšviesti ir įtikėję į Jė́zų Krìstų, suimti, kankinti ir nužudyti Mesopotãmijos Edèsoje valdant Márkui Ùlpijui Trajãnui (98-117) (Ròmos Impèrija) († 101/112)

Šventoji kankinė mergelė Herajà (Heraìdė, Iraìdė) Aleksandriẽtė, kilusi iš Ròmos Egìpto, kankinta ir nukirsdinta Aukštutìnio Egiptè, Tebaìdės Antinòpolyje (Antinòjuje) valdant uzurpatoriui Márkui Aurèlijui Valèrijui Makseñcijui (306–312) (Ròmos Impèrija) († ~308)

Šventieji kankiniai Juventìnas (Juveñtijus) (Antijochiẽtis) ir Maksimìnas (Antijochiẽtis), kariai, asmens sargybiniai iš imperatoriaus Flãvijaus Kláudijaus Julijãno (Atskalū̃no) (331-363) aplinkos, Sìrijoje, Antijòchijoje prie Orònto kritikavę imperatoriaus nurodymą apšlakstyti aukoms skirtų gyvūnų krauju maisto produktus turguje ir vandenį šuliniuose, suimti ir nužudyti Antijòchijoje įsakius Julijãnui Atskalū̃nui (Ròmos Impèrija) († ~361/363) 

Šventieji kankiniai dvasininkai Ùrbonas (Ùrbanas), Teodòras ir Medìmnas bei dar 77 jerėjai (kunigai) ir diakonai, iš Bitìnijos, ortodoksiškosios krikščionybės gynėjai, pasisakę prieš arijonìzmą ir arijonùs, nužudyti netoli Bitìnijos Nikomèdijos (Nikomedė́jos) valdant imperatoriui arijõnui Flãvijui Jùlijui Valeñtui (364-378) (Ròmos Impèrija) († ~370)

Šventasis vyskupas Ãbdas Per̃sas, iš Sasanìdų Irãno, Chuzistãno provincijos Vazèto-Avãzo (Ormùzd Ardašìro) vyskupas, drauge su keliais kitais krikščionimis išniekinęs (ar sunaikinęs) zoroastrìstų šventvietę, suimtas Chuzistãno provincijoje, pasmerktas, miręs sumuštas kareivių Per̃siją valdant šachinšãchui (399-420/421) Jazdegèrdui I (Sasanìdų Karalỹstė) († ~412/420) 

Šventasis ištikimasis kankinys Glèbas Dóvydas Riurikáitis, Mùromo kunigaikštis, Vladìmiro Krìkštytojo, Skaisčiósios Saulùtės († 1015), Dìdžiojo Naũgardo kunigaikščio (970-988), Kìjevo didžiojo kunigaikščio (978-1015), sūnus, nužudytas kovos dėl sosto metais (galbūt Tùrovo ir Kìjevo kunigaikščio Sviatopòlko Pẽtro Prakéiktojo († 1019), Vladìmiro Krìkštytojo sūnaus) (1019 surasti palaikai palaidoti Vìšgorodo Šventojo Bazìlijaus bažnyčioje) (Mùromo Kunigaikštỹstė/ Kìjevo Rusiõs Kunigaikštỹstė) († 1015)

Šventasis kankinys vienuolis Atanãzijus Pilypòvičius (Filipòvičius, – lt. arba „Pilỹpo sūnus“, arba „Pilypáitis“) Vilnìškis, Lietuvõs valstybės ir Bažnýčios veikėjas, rašytojas, kompozitorius, polemistas, gimęs 1595 Lietuvõs Brastõs (Brèsto) (ar Gar̃dino) krašte, greičiausiai bajõrų šeimoje, mokęsis Vìlniaus Stačiãtikių Šventõsios Dvãsios nužengìmo añt Apãštalų brolijos mokykloje, galbūt Vìlniaus Jėzuìtų kolègijoje, puikiai mokėjęs graĩkų, lotỹnų, bažnýtinę slãvų, rùsų, gudų̃, lénkų kalbas, nuo jaunumės išmanęs ir dėstęs „bažnytinius mokslus“, 1622-1627 tarnavęs Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės valstybės veikėjo Lẽono Sapiẽgos, Lietuvõs pakanclerio (1585-1589), Lietuvõs didžiojo kanclerio (1589-1623), Vìlniaus vaivados (1623-1633) ir Lietuvõs didžiojo etmono (1625-1633), rūmuose mokytoju, 1627 tapęs Vìlniaus Šventõsios Dvãsios vienuolyno vienuoliu, Òršo Viẽšpaties Apreiškìmo (Teofãnijos) prie Kutèinkos ir Dniẽpro upių santakos bei Mežigòrsko Viẽšpaties Atsimaĩnymo prie Dniẽpro upės netoli Vìšgorodo vienuolynų vienuolis, nuo 1632 Vìlniaus Šventõsios Dvãsios vienuolyno jerovienuolis, Dùbojaus prie Pìnsko vienuolyno (Polèsės žemė) igumeno padėjėjas, nuo 1640 Lietuvõs Brastõs (Brèsto) Šveñtojo Simeòno Stul̃pininko vienuolyno igumenas, nepailstamai darbavęsis ir kovojęs už ortodòksiškąją krikščionybę lietùvių – gudų̃ žemėse, unìtų užgrobtų bažnyčių sugražinimą, smerkęs unijìstines tendencijas, 1641 iš Lénkijos karaliaus ir Lietuvõs didžiojo kunigaikščio (1632-48) Vladìslovo Vãzos († 1648) gavęs Lietuvõs Brastõs stačiatikių brolijos teisių patvirtinimą, 1644 areštuotas kaip „valstybės nusikaltėlis“, perduotas Kìjevo, Galìcijos ir Visõs Rusiõs metropolito Pẽtro Movìlos priežiūrai, Movìlos uždarytas „iki gyvos galvos“ Kìjevo Pečiòrų vienuolyne, bet po jo mirties sugrįžęs į Lietuvõs Brãstą, 1648 vėl apkaltinus „antivalstybiniais“ nusikaltimais (ryšių su Bogdãno Chmelnìckio († 1595) sukilėliais palaikymu) uždarytas į Brastõs kalėjimą, kankintas, teistas ir sušaudytas, užkastas miške prie Brastõs (1649 surasti palaikai perkelti į Lietuvõs Brastõs Šveñtojo Simeòno Stul̃pininko vienuolyną) (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė/ Žečpospòlita) († 1648)