Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

PENKIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 7 (Jobui Počiajeviškiui):
Viešpaties akyse didžiai brangūs mirštantys Jojo šventieji. (Ps 115 (116B), 6) 
Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu, už visa gera, ką man padarė? (Ps 115 (116B), 3)

II prokimenas, t. 8 (apaštalams):
Per visą žemę eina jų žinios aidas, jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. (Ps 18 (19), 5)
Skelbia dangus Dievo šlovę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. (Ps 18 (19), 2)

III. Aleliuja, t 2 (Jobui Počiajeviškiui):
Laimingas, kas Viešpaties bijo, kas Jo įsakymus vykdo. (Ps 111 (112), 1)
Jo ainiai bus žemėj galingi. (Ps 111 (112), 2)

IV. Aleliuja, t. 1 (apaštalams):
Dangus garsina, Viešpatie,  Tavo nuostabius darbus, Tavo ištikimybę – susirinkimas šventųjų. (Ps 88 (89), 6)
Dievas garbinamas šventojoj taryboj. (Ps 88 (89), 8)

Šventasis vienuolis Mózė (Mūsà) Mùrinas, Máuras, Júodis (Nègras), Etijòpas (Etiòpas), Galiū̃nas, apie kurį rašo Palãdijus Elenopoliẽtis († 430) „Láuso istòrijoje, arbà pãsakojime apiẽ šventų̃jų ir̃ paláimintųjų tėvų̃ gyvẽnimus“ (Palladius, Historia lausiaca; ~419/420), gimęs Šiáurės Ãfrikoje, Etijòpijoje (Etiòpijoje) – šalyje į pietus nuo Egìpto, gyvenęs Ròmos Egiptè: „pagal kilmę buvo mùrinas, iš išvaizdos – niaurùs“, buvęs Egìpto pareigūno vergas, tapęs „plėšikų vadeiva“ (ЭСБЕ, t. XIXa, 1896, p. 609), nušvitęs ir įtikėjęs viename Šiáurės Egìpto Skèčio dykynės vienuolyne, kuriame atsidūręs „dėl tam tikrų aplinkybių“ (Palladius, HL), Makãrijaus Dìdžiojo pakrikštytas, tapęs Izìdoriaus (Isidòro) Svetìngojo (Paĩkiaus) iš Skèčio († ~403) mokiniu, skelbęs Evangèliją prasikaltėliams, priėmęs diakono, vėliau – presbiterio šventimus, tapęs Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Pà Romė́jaus (Romė́no) vienuolyno (įkurto Makãrijaus Dìdžiojo) maždaug 75 vienuolių būrio mokytoju ir vyresniuoju (skaičius, atitinkantis jo buvusios plėšikų gaujos dydį), griežtas pasninkautojas ir maldininkas, ilgai kankintas paleistuvystės dvasios, gyvenęs ir vienuolyne, ir kaip eremitas, patarus Makãrijui Didžiájam, – dykumoje, ant Pètros kalno, berbèrų genčiai mazìkams iš Lìbijos dykumos įsiveržus į Egìptą, liepęs broliams pasitraukti iš vienuolyno, pats nužudytas su 7 buveinėje likusiais konfratrais, miręs 75 metų amžiaus, Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant Flãvijui Arkãdijui (395-408); 18 jo ir apie jį apoftègmų (pamokomi posakiai ir pasakojimai: „Abos Mozės apoftegmos“) yra V a. alfabetiniame Dykumos Tėvų apoftègmų rinkinyje (Apophthegmata patrum // PG, 65), taip pat sistematiniuose rinkiniuose (Apophthegmata patrum (Guy), 1993, t. 1) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († ~395/405)

Šventoji Prãnašė Onà, Fanuèlio duktė iš Asèro giminės, pamaldi našlė, gyvenusi Jerùzalėje, pasak evangelisto Lùko Antijochiẽčio (Izogrãfo) († ~84), „nuo savo mergystės išgyvenusi septynerius metus su vyru ir viena sau kaip našlė iki aštuoniasdešimt ketverių metų“ (Lk 2, 36), ir niekada neatsitraukdavusi „nuo šventovės“ – „pasninkais ir maldomis tarnaudavo Dievui naktį bei dieną“ (Lk 2, 37), vienintelė moteris, Naujãjame Testamentè vadinama „pranaše“, buvusi Jerùzalės šventykloje ir tą dieną, kai Juõzapas († I a.) ir Diẽvo Mótina Marijà į šventyklą atnešė kūdikį Jė́zų, kad paaukotų padėkos ir apsivalymo auką, girdėjusi pranašingus Simeòno Priėmė́jo († I a.) žodžius, pasakytus Kū̃dikio Mótinai („Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“; Lk 2, 34-35), ir „tą pačią valandą priėjusi, dėkojo Diẽvui“, o po to išvykusi skelbti Gerõsios Naujíenos „visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo“ (Lk 2, 38) apie Tą̃, Kurìs išgelbės (Ròmos Impèrija) († I a.)

Šventasis vienuolis Sãbas Kripeckìškis, Pskovìškis († 1495), serbas, išvykęs į Chalkidìkės Atòną, gyvenęs kažkuriame Ãto kalno vienuolyne, atvykęs į Pskòvo Kunigaikštỹstę, apsigyvenęs šalia Pskòvo, prie Didžiósios upės kilpos stovėjusiame Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Gimìmo vienuolyne, vėliau persikėlęs į Eufrosìno Eleazãro Pskovìškio († 1481) prie Tòlbos upės įkurtą vienuolyną, gyvenęs atsiskyręs prie Krìpecko (Didžiojo) ežero, įkūręs Šveñtojo Jòno Teològo vienuolyną, kurį gausiai parėmė Pskòvo kunigaikštis – vietininkas Jaroslãvas Obolenskìškis (Oboleñskis), Bazìlijaus sūnus († 1487), miręs ir palaidotas šventojo Jòno Teològo vienuolyne, Pskòvo Kunigaikštỹstę valdant Maskvõs Kunigaikštỹstės vietininkams bei Vladìmiro ir̃ Maskvõs didžiajam kunigaikščiui (1452-1505), Visõs Rusiõs valdovui (1462-1505) Jõnui (Ivãnui) III, Bazìlijaus sūnui († 1505) (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1487 ar 1495) 

Šventasis vienuolis Jòbas Jõnas Počiajevìškis, Ostrogìškis, kilęs iš Kolòmijos prie Prùto upės, Ugòrnikų Viẽšpaties Atsimaĩnymo vienuolyno schivienuolis (Hãličo Voluĩnės žemė), Dùbno Viẽšpaties Krỹžiaus Išáukštinimo vienuolyno (įkurto Lietuvõs Didžiósios Kunigaikštỹstės didikų Ostrogìškių ordinãcijoje) igumenas (kunigaikščiui Konstantinui Bazìlijui Ostrogìškiui († 1608) prašant), kuriam palaiminus vienuolyno spaustuvėje atspausdinta pirmoji Bìblija slãvų kalba, asketas Voluĩnės Vaivadijoje, greta Počiãjevo Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo vienuolyno prie Počiáinos upės netoli Krèmeneco, Počiãjevo vienuolyno igumenas, bendruomenei pritaikęs ir patvirtinęs cenobìtinės gyvensenos regulą, miręs sulaukęs daugiau nei 100 metų, palaidotas Počiãjevo vienuolyne (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė/ Lénkijos Karalỹstė) († 1651). Palaikų atradimas Počiãjevo Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo vienuolyne (Lénkijos Karalỹstė) (1659)