Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

PENKIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

Švenčiáusios Diẽvo Gimdýtojos Júostos padėjìmo Konstantinòpolio Chalkoprãtijų Diẽvo Gimdýtojos šventóvėje šventė (395-408)

I prokimenas, t. 6:
Gelbėk, Viešpatie, savo tautą ir paveldą savo laimink! (Ps 27 (28), 9)
Tavęspi, Viešpatie, šaukiuosi, Uola mano, nebūki man kurčias. (Ps 27 (28), 1)

I prokimenas, t. 3 (Dievo Gimdytojai):
Mano siela šlovina Viešpatį, džiaugiasi mano dvasia Dievu, savo Gelbėtoju. (Lk 1, 46–47)
Nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę; štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. (Lk 1, 48)

IIII. Aleliuja, t. 6:
Kurį Aukščiausias globoja, kurs gyvena Visagalio pavėsy. (Ps 90 (91), 1)
Viešpačiui sako: „Prieglobsti mano, tvirtove, o mano Dieve, Tavim aš viliuosi“. (Ps 90 (91), 2)

IV. Aleliuja, t. 2 (Dievo Gimdytojai):
Viešpatie, pakilk į savo poilsio būstą, Tu, Viešpatie, ir Tavo galingoji Árka. (Ps 131 (132), 8)
Prisíekė Viešpats Dovydui ir neatšauks savojo pažado. (Ps 131 (132), 11a)

Švenčiáusios Diẽvo Gimdýtojos Júosta (Juosmuõ), pasak Bazìlijaus menològijaus (~979-989; žr. PG. 117. Col. 613), saugota Palestìnos Jerùzalėje, Rytų̃ Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant Flãvijui Arkãdijui (395-408) pernešta į Konstantinòpolį, Chalkoprãtijų Diẽvo Gimdýtojos šventovę (Diẽvo Gimdýtojos Ãpdaras, 471 rastas Galilė́jos Nazaretè, saugotas Konstantinòpolio Blachèrnų bažnyčioje), (Impèriją valdant (886-912) Lẽonui VI Išmiñčiui, jo sutuoktinei Zòjai Karbonopsinai († po 919) – Diẽvo Mótinai užtariant – stebuklingai išsivadavus iš piktųjų dvasių vergijos, valdovui įsakius, perkelta į auksinį relikvijorių; IX Bizántijos himnogrãfas Juõzapas Išpažinė́jas (Studìtas) († 826) sukūrė kanoną) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) (395/408) 

Šventasis kankinys vyskupas Kiprijõnas (Kiprijãnas) Tãskijus Cecìlijus Kartaginiẽtis, Bažnýčios Tė́vas, gimęs apie 200 Ròmos Ãfrikos (Senõsios) provincijoje Kartãginoje, iki 246 dėstęs retòriką, filosòfiją, žinomas jurìstas, susipažinęs su krikščionybės apologèto, teisininko, presbiterio Kvìnto Septìmijaus Floreñto Tertulijõno († 240) veikalais pasikrikštijo, apie 247 gavęs presbiterio šventimus, nuo 248 Kartãginos vyskupas, imperatoriui (249-251) Gãjui Mèsijui Kvìntui Trajãnui Dècijui persekiojant krikščionis išvykęs iš Kartãginos ir slapstydamasis krikščionių bendruomenei vadovavęs laiškais (parašė 81 laišką apie Eucharìstijos šventimą, bažnytinę drausmę, tikėjimą), apie 251 sugrįžęs į Kartãginą, sušaukęs ir vadovavęs 251 Ãfrikos vyskupų (Kartãginos) Susirinkìmui, kuriame ekskomunikavęs vyskupus schizmãtikus, nepritaręs Lãcijaus Ròmos vyskupui (popiežiui) Stẽponui Romiẽčiui († 257) dėl eretikų krikšto galiojimo, reikalavęs juos perkrikštyti (Steponas už tai grasino ekskomunika), gynęs Bažnyčios vienybę, episkopalinę jos valdžią, teigęs, kad nepriklausantys Bažnýčiai negali būti išgelbėti (extra Ecclesiam nulla salus), mokydamas apie Litùrgijos auką pabrėžęs, kad Krìstus aukoja Tė́vui savo Kūną ir Kraują kaip atperkamąją atnašą (ir įsakė šią auką švęsti jo atminimui), per 252 marą, dėl kurio kaltinti krikščionys, Kartãginoje organizavęs medicininę pagalbą, parašęs traktatų apologètikos, dogmãtikos ir moralės klausimais: „Apie visuotinės Bažnyčios vienybę“ (De catholicae Ecclesiae unitate), „Apie mirtingumą“ (De mortalitate), „Apie klaidas“ (De lapsis) ir kt., krikščionis persekiojant imperatoriui Pùblijui Licìnijui Valerijãnui (253–260) 257 suimtas, atsisakęs aukoti stabmeldžių dievams, ištremtas į dykumą, vėliau nukirsdintas Ròmos Ãfrikos Kartãginoje (Ròmos Impèrija) († 257)

Šventasis vyskupas Genãdijus Konstantinapoliẽtis, apie kurį pasakojama Jõno Mòscho († 620) „Dvasinėje pievoje“ (Leimonãriuje), gimęs apie 400 Pirmõjoje Sìrijoje, Antijòchijoje prie Orònto, Konstantinòpolio Šventõsios Sòfijos katedros presbiteris, nuo 458 Konstantinòpolio patriarchas, 459 sušaukęs Susirinkìmą Konstantinòpolyje, kuriame pasmerkta monofizitìzmo pradininko Konstantinòpolio archimandrito Eutìcho († ~455) erezija, uždrausta simònija (pagal NT Apaštalų darbuose minimo Sìmono Bùrtininko, norėjusio nusipirkti iš apaštalų teisę teikti sakramentus, vardą), apie 470 drauge su Konstantinòpolio Akemìtų vienuolyno igumenu Markelù Apamėjiečiù († 485) ir vienuoliu būriu pasipriešinęs arijõno Patrìkijaus, Aspãro sūnaus, paskyrimui sosto įpėdiniu, rūpinęsis, kad asmenys, norintys gauti kunigystės šventimus, gerai išmanytų Šveñtąjį Rãštą ir atmintinai mokėtų Psalmýną, apie 462 palaiminęs Flãvijų Stùdijų, patrìcijų ir kònsulą, Konstantinòpolyje statyti Šveñtojo Jõno Pìrmtako bažnyčią ir įkruti Jõno Pìrmtako vienuolyną, pramintą Stùdijaus (Studìtų) vienuolynu, miręs ir palaidotas Konstantinòpolyje, Rytų̃ Ròmos imperiją valdant (457-474) Lẽonui Flãvijui Valèrijui Trãkui (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († 471)