Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT TREČIÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 8 (apaštalui Jokūbui):
Per visą žemę eina jų žinios aidas, jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. (Ps 18 (19), 5)
Skelbia dangus Dievo šlovę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. (Ps 18 (19), 2)

II. Aleliuja, t. 1 (apaštalui Jokūbui):
Dangus garsina, Viešpatie, Tavo nuostabius darbus, Tavo ištikimybę – susirinkimas šventųjų. (Ps 88 (89), 6)
Dievas garbinamas šventojoj taryboj. (Ps 88 (89), 8)

Šventasis Apãštalas Jokū̃bas Teisùsis, Vyresnỹsis, vienas iš 70-ies Jė́zaus Krìstaus mokinių, galbūt Juõzapo Sužiedúotino († I a.) sūnus, kartu su Juõzapu (Jozè) († I a.), Sìmonu Uoliúoju († I a.) ir apaštalu Judù Tadù († I a.) priskiriamas prie Jė́zaus Krìstaus brolių (Mt 13, 55; Mk 6, 3; Gal 1, 19), pirmasis Jerùzalės Bažnýčios vadovas, Jerùzalės vyskupas, dalyvavęs Apãštalų Susirinkimè Jerùzalėje (48-49), drauge su Petrù († ~67) paskelbęs, kad pasikrikštijusieji neprivalo laikytis Mõzės įstatymų ir būti apipjaustyti, leidęs Paũliui ir Barnãbui apaštalauti kitose tautose (Gal 2, 9), Hegezìpo († 180) teigimu, negėręs nei vyno, nevalgęs mėsos, nesikirpęs plaukų, nesitepęs aliejais, nužudytas Jerùzalėje – pasak Eusèbijaus Cezarėjiẽčio († 339), „žỹdai jį užmušė, nors jis buvo teisaus žmogaus pavyzdys“: „[vyriausiasis kunigas Ananas] sušaukė teismą, pastatė [...] Jokū̃bą, bei kelis kitus, sakydamas, kad jie nusikaltę Įstatymui, ir pasmerkė juos užmušti akmenimis“ (Eusebius, Historia ecclesiastica, II 23); Jokū̃bui Teisiájam priskiriamas Naũjojo Testameñto visuotinis laiškas, vadinamas „Jokū̃bo láišku“, kuriame raginama būti ne vien žodžio klausytojais, bet ir vykdytojais (1, 19-27), tikėjimą sieti su darbais (2, 14-26), pažaboti liežuvį (3, 1-12), mokytis tikrosios išminties (3, 13-18), siekti santarvės (4, 1-12), nepasikliauti savo kuriamais planais (4, 13-17), neniekinti vargdienių ir neaukštinti turtuolių (2, 1-13; 5, 1-6), kantriai laukti Viešpaties atėjimo (5, 7-12) (Ròmos Impèrija) († 62 ar 69)

Šventasis vienuolis Eliziẽjus Láuras (Bazìlijus) Rìmantas Treniotáitis (Laurušavìškis), kilęs iš Lietuvõs Didžiósios Kunigaikštỹstės, pasak Lietuvos XVI amžiaus metraščių, Lietuvõs Dìdžiojo kunigaikščio (1268/1269-1282) Traidẽnio († 1282) sūnus, kaip rašoma „Býchovco krònikoje“ (~1550-1570), „priėmęs krikštą, jis suprato, kad šis gyvenimas nieko nevertas, ir, atsisakęs gyvenimo, tapo vienuoliu; ir jam buvo duotas Láuro vardas“ (14 skyrius), apie 1225 prie Naugardùko ant Nẽmuno kranto įkūręs (galbūt drauge su Lietuvõs Didžiúoju kunigaikščiu (1264-1267) Vaišélga († 1267)) vienuolyną, jo vienuolis ir pirmasis igumenas, nužudytas, hagiografijų teigimu, „apsėsto tarno“, naktį į spalio 23 (lapričio 5) (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1250) 

Šventasis vyskupas Ignãtijus Konstantinapoliẽtis, Rytų̃ Ròmos Impèrijos imperatoriaus (811-813) Mýkolo Rangabė̃jaus († 844) sūnus, Lẽonui V Armė́nui (813-820) užėmus imperatoriaus sostą, su tėvais ištremtas į Propontìdės jūros Demonèso salą (netoli Konstantinòpolio), vieną iš vienuolynų, kastruotas, kur tapęs vienuoliu, pragyvenęs 33 metus, įkūręs tris vienuolynus, imperatoriaus (842-867) Mýkolo (Michaìlo) III valdymo († 867) metais, mirus Konstantinòpolio patriarchui Metòdijui Konstantinopoliẽčiui († 847), remiant Mýkolo III motinai imperatorei Teodòrai († 867), paskirtas Konstantinòpolio patriarchu, bet 858, tebesitęsiančios politinės sumaišties, ginčų tarp partijų Konstantinòpolyje, Bažnýčios skilimo grėsmės metais, vėl ištremtas – į Propontìdės Terèbinto sąlą (patriarchu (858-867; 877-886) paskirtas iškilus intelektualas, teologas Fòtijus Konstantinapoliẽtis († 896)), nužudžius Mýkolą III Rytų̃ Ròmos imperatoriumi tapus (867-886) Bazìlijui Makedoniẽčiui († 886), 867 sugražintas į Konstantinòpolio patriarcho sostą, 869 sušaukęs Bažnýčios Susirinkìmą (Katalìkų Bažnýčia laiko jį VIII Visúotiniu), pasmerkusį ir atskyrusi Fòtijų, miręs ir palaidotas Konstantinòpolyje (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († 847) 

Šventasis vienuolis Jokū̃bas Radonežiẽtis, gyvenęs Rãdonežo girioje prie Končiūrõs upės, Švenčiáusiosios Trejýbės vienuolyno prie Končiūrõs upės vienuolis, vienuolyno žygū̃nas (pasiuntinys), „vadinamas Jakuta [mažybinė vardo Jokū̃bas f.?]“, gal Ser̃gijaus Radonežiẽčio († 1392) mokinys, miręs ir palaidotas Švenčiáusiosios Trejýbės prie Končiūrõs vienuolyne valdant galbūt Dmìtrijui Donìškiui († 1389), Maskvos (1359-89) ir Vladimiro (1362-89) Didžiajam kunigaikščiui (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († iki 1380)

Šventasis teisusis Jokū̃bas Borovičìškis, Dìdžiojo Naũgardo ir Borovičių̃ Stebukladarỹs, kaip rašoma seniausioje jo hagiografijoje (pirmoji redakcija ne anksčiau 1561 (РГБ. Троиц. Ф. 304/I. № 654), II – po 1582, III – po 1599), „trečiąją Velýkų dieną atplaukęs Mstõs upe“ į Dìdžiojo Naũgardo Žẽmės Borovičiùs, palaidotas prie Borovičių̃ Mstõs upės (neilgai trukus palaikai pernešti į prie Mstõs stovėjusią koplyčia, 1544 perkelti į Borovičių̃ vienuolyno Šventõsios Dvãsios bažnyčią) (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) (XV a.?/ ~1540?). Palaikų perkėlimas į Borovičių̃ vienuolyno Šventõsios Dvãsios bažnyčią (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1544)