Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTANTRÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 5:
Tu, Viešpatie, saugosi mus ir globosi, nuo šios kartos sergėsi mus per amžius. (Ps 11 (12), 8)
Viešpatie, gelbėk mane! Neliko tavo teisuolių. (Ps 11 (12), 2)

II prokimenas, t.4 (kankiniui Varui bei su juo nukentėjusiems):
Šaunūs ištikimieji Viešpaties žmonės – būti su jais Jam didžiai malonu! (Ps 15 (16), 3)
Akyse nuolatos Viešpats man stovi, Jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. (Ps 15 (16), 8)

III. Aleliuja, t. 5:
Viešpatie, Tavo malones giedosiu per amžius. Kartų kartoms lūpomis garsinsiu Tavo teisybę! (Ps 88(89), 2)
Juk pasakei: „Malonė užtikrinta amžiams“. Tvirta kaip dangus ištikimybė Tavoji. (Ps 88(89)

IV. Aleliuja, t. 4 (kankiniui Varui bei su juo nukentėjusiems):
Šaukias teisieji – juos Viešpats išgirsta, iš visų nelaimių juos gelbi. (Ps 33 (34), 18)
Daugel bėdų ištinka teisuolį, bet Viešpats iš visų jį išgelbsti. (Ps 33 (34), 20)

Šventasis pranašas Joèlis, Petuèlio sūnus, vienas iš 12 mažųjų pranašų, kilęs iš Judė́jos (VIII/VI/V a. pr. Kr.), kuriam priskiriama „Joèlio knygà“, viena iš Sẽnojo Testameñto pranašų knygų, pranašavęs Judė́joje, skelbęs apie ištiksinčią „Viẽšpaties diẽną“, žyminčią apokaliptinį tautų teismą (Jl 4, 1-17), kai išsigelbės tik tie, kurie „šauksis Viẽšpaties vardo“ (Jl 3,5), nurodęs jos ženklus (Jl 3, 3-5), kvietęs gręžtis į Diẽvą „visa širdimi, pasninku, verksmu ir rauda“ (Jl 2,12), bylojęs, kad jei liaudis sugrįš prie Diẽvo, Jìs suteiks atgaivą ir „išlies savo Dvãsią ant kiekvieno kūno“ (Jl 3,1), pabrėžęs Diẽvo gailestingumą; apaštalo Pẽtro († ~67) pamoksle Sekmìnių dieną (Apd 2, 16-21) Šventõsios Dvãsios atsiuntimas aiškinamas kaip šios pranašystės (Jl 3,1) išsipildymas, todėl tradicijoje Joèliui priskiriamas „Sekmìnių prãnašo“ titulas; Joèlio knyga skirstoma į dvi dalis: skėrių antskrydis (1, 2-4), nusiaubto krašto apraudojimas (1, 5-12), raginimas pasninkauti ir Diẽvo šaukimasis (1, 13-20), „Viẽšpaties diẽną“, kaip priešo antpuolio, vaizdas (2, 1-11), raginimas atgailauti (2, 12-17), paguodos žodžiai (2, 18-27), antroje – Dvãsios išliejimo pažadas (3, 1-2), „Viẽšpaties dienõs“ ženklai (3, 3-5), būsimojo tautų teismo skelbimas (4, 1-17), būsimojo gyvenimo pažadas atgimusiam Izraèliui (4, 18-21) (Judė́jos Karalỹstė) († VIII/VI/V a. pr. Kr.)

Šventieji kankiniai: Vãras Egiptiẽtis, karys, iš Kapadòkijos Tijãnų, tarnavęs Egìpto Aleksándrijoje, slaptas krikščionis, suimtas ir nužudytas Aleksándrijoje, o taip pat su juo dar Septynì (Šešì) Mókytojai egiptiẽčiai krikščionys, gyvenę Aleksándrijoje, skelbę Evangèliją, suimti krikščionių persekiojimo metais ir nukirsdinti Aleksándrijoje, valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-311) (Ròmos Impèrija) († ~307)

Šventieji kankiniai Sadòkas (Sadòtas), iš Mesopotãmijos, Sasanìdų Irãno Vèch Ardašìro (Seleukė́jos Sitakinės prie Eufrãto) vyskupas, Simeòno (Sìmono) Seleũko (Pèrso) († 344) įpėdinis, o taip pat 128 (120) pèrsai krikščionys, nukentėję Pèrsijoje, Gonde Šapùre valdant Sasanìdų Irãno šachinšãchui Šapùrui II Didžiajam (309–379) (Sasanìdų Karalỹstė) († 342)

Šventieji: palaimintoji Kleopatrà Palestìnė († 327), gyvenusi Sìrijos Palestìnoje, Adrãoje (Atarãoje), netoli Tãboro kalno (Žemutìnė Galilė́ja), o taip pat Jõnas Palestìnas († 320), jos sūnus, centuriònas (šim̃tininkas), Ròmos pareigūnas, centùrijos (karinis ir politinio vienetas) vadas, gyvenę valdant Valèrijui Licinijãnui Licìnijui (308-324) ir Flãvijui Valèrijui Konstantìnui (Didžiájam) (306-337) (Ròmos Impèrija) († IV a.)

Šventasis vienuolis Jõnas Rilìškis, gimęs apie 876 Skrìno prie Konòdzono (vėliau – Strimòno) upės, kaime, vaikystėje piemenavęs, vėliau išėjęs į netoliese, prie Konòdzono, buvusį vienuolyną (galbūt Šveñtojo Demètrijaus Tesalonikiẽčio († ~306) ant Ruèno kalno), kur išmokęs skaityti ir rašyti, davęs vienuoliškuosius įžadus, 12 metų gyvenęs atsiskyręs prie Konòdzono upės aukštupyje, oloje, vėliau – išėjęs į kalnus netoli prie Rìlos (dab. Rìlsko), Konòdzono (vėliau – Strimòno) intako, upės, slėnyje įkūręs vienuolyną, buvęs jo igumenu (vėliau pramintas „Visõs Bulgãrijos Igùmenu“), parašęs regulą, miręs vienuolyne prie Rìlos upės, Bulgãrijos Karalỹstę valdant (927-969) Pẽtrui, Simeòno sūnui († 970) (vėliau Bulgãrijos Karalỹstės valdovas (~1187-1196) Asènas Belgùnas (Išmintìngasis) († 1196) palaikus pernešė į naująją sostinę Tìrnovą (Týrnovą), vėliau – Sòfiją) (Bulgãrijos Karalỹstė) († 946). Palaikų perkėlimas į Jõno Rilìškio prie Rìlos upės įkurtą vienuolyną (II Bulgãrijos Karalỹstė) (1469) 

Šventasis ištikimasis Demètrijus (Dimìtrijus) Vãras, Jõno sūnus, Ugličìškis, Maskviẽtis, vaikelis, gimęs 1582, Ùgličiaus prie Vòlgos ir Maskvõs kunigaikštis, Jõno (Ivãno) IV Rū̃sčiojo (1547-1584), Dìdžiojo Maskvõs bei Visõs Rusiõs kunigaikščio (1533-1547), Cãro bei Vìsõs Rusiõs Dìdžiojo kunigaikščio (1547-1584) sūnus, nužudytas Ùgličiuje prie Vòlgos, palaidotas Ùgličiaus rūmų Viẽšpaties Atsimaĩnymo bažnyčioje (1606 palaikai perkelti iš Ùgličiaus į Maskvą) (Rùsijos Karalỹstė) († 1591)