Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DEVINTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 8:
Darykite įžadus, vykdykit juos savo Viešpačiui Dievui! (Ps 75(76), 12)
Garsus Judo žemėje Dievas, Jo vardas Izraely didingas. (Ps 75(76), 2)

II prokimenas (pranašui Elijui), t. 4:
Tu Kunigas amžiais, kaip Melchizedekas. (Ps 109 (110), 4)
Viešpats sako mano Valdovui: „Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų“. (Ps 109 (110), 1)

III. Aleliuja, t.8:
Ateikite, džiaugsmingai giedokime Viešpačiui, šaukime iš džiaugsmo mūsų išganymo Uolai! (Ps 94 (95), 1)
Su padėka jo akivaizdon eikim, jam giesmes džiugesio pinkim! (Ps 94 (95), 2)

IV. Aleliuja (pranašui Elijui), t.7:
Jo kunigai – Mozė ir Aaronas, ir Samuelis tarp tų, kurie šaukias Jo vardo. (Ps 98 (99), 6a)
Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis jų išklausė. (Ps 98 (99), 6b)

Šventasis pranašas Elìjas Tišbiẽtis, vienas iš didžiausių Sẽnojo Testameñto pranašų, kurį Jė́zaus Krìstaus Atsimaĩnymo metu šalia jo matę apaštalai, kilęs iš rytinės Pãjordanės, Gileãdo (Perajõs – „anapusinės šalies“) Tìšbės (1 Kar 17, 1), Jãhvės sekėjas, apie kurį pasakojama Karãlių knỹgoje (1 Kar 17, 1–19, 21; 21, 17–28; 2 Kar 1, 3–3, 11), uolus kovotojas už tikėjimo grynumą Izraèlio Karalỹstėje, Izraèlį valdant karaliui (874-853 pr. Kr.) Achãbui († 853 pr. Kr.) persekiotas jo sutuoktinės Jezabèlės († 841 pr. Kr.), įvedusios Bãalo ir Astártės kultą; kaip bausmę už Bãalo garbinimą, paskelbęs sausrą, pasitraukęs į dykumą ir maitintas varnų̃, ant Karmèlio kalno stebuklingai įrodęs žỹdams ir Bãalo pranašams tikrojo Diẽvo galią, sukėlęs žỹdų pasipriešinimą (ir jam vadovavęs) karaliui Achãbui ir Bãalo pranašams, prie Kišono upelio juos išžudęs (1 Kar 18, 39), karalienei Jezabèlei prisiekus jį nužudyti, išėjęs į Damãsko dykumą, vietoj savęs pranašu paskyręs Eliziẽjų, Šafãto sūnų iš Abèl Mehòlos († IX a. pr. Kr.) (1 Kar 19, 16), ugnies vežimu paimtas į dangų (Izraèlio Karalỹstė) († IX a. pr. Kr.) 

Šventasis teisusis Aarõnas, Amrãmo sūnus, iš Lèvio kilties (Iš 6, 20; Sk 26, 59), dažniausiai minimas Sẽnojo Testameñto Išėjìmo knỹgoje (Iš 4, 14; 5–12; 28; 29; 32, 1–5), pirmasis izraelìtų kunigas, pranašo Mõzės († XIII/XII a. pr. Kr.) brolis ir pagalbininkas, pasižymėjęs iškalba, dažnai kalbėjęs už jį, buvęs Mõzei „kaip lūpos“, o šis jam – „kaip Diẽvas“ (Iš 4, 16; Iš 7, 1), reikalavęs Egìpto faraòno paléisti izraelitùs iš nelaisvės, drauge su Mõze kopęs „pas Viẽšpatį“ ant Sinãjaus kalno (Iš 19, 24), prie Sinãjaus paklusęs be vado likusių žmonių reikalavimams padirbdinęs stabą – aukso veršį ir leidęs jį garbinti vietoj tikrojo Diẽvo, Mõzei užtariant išvengęs Diẽvo bausmės (Įst 9, 20), Mõzės pašvęstas vyriausiuoju kunigu (Iš 28; Iš 29), miręs Arãbijoje, „ties pat Edòmo krašto riba“, ant Hòro kalno (Sk 33, 37-39) (Edòmo Karalỹstė) († 1451 m. pr. Kr.) 

Šventasis vienuolis Abrãmijus Galičìškis, Žemutìnio Naũgardo Pečiòrų vienuolyno vienuolis (Žemutìnio Naũgardo – Sùzdalės Kunigaikštỹstė), Švenčiáusiosios Trejýbės Ser̃gijaus Radonežiẽčio vienuolyno prie Končiūrõs upės greta Maskvõs vienuolyno vienuolis (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė), palaiminus Ser̃gijui Radonežiẽčiui († ~1392), persikėlęs į Gãličio Kunigaikštỹstę, įkūręs Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Užmigìmo prie Gãličio ežero, Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Globõs prie Čiùchlomos ežero ir kitus vienuolynus, miręs ir palaidotas Diẽvo Mótinos Globõs vienuolyne Gãličių valdant Demètrijui (Dimìtrijui) Donìškiui († 1389), Jõno (Ivãno) sūnui, Maskvõs (1359-1389) ir Vladìmiro didžiajam kunigaikščiui (1362-1389), Naũgardo kunigaikščiui (1363–1389) (Gãličio Kunigaikštỹstė) († 1375)

Šventasis kankinys vienuolis Atanãzijus Pilypòvičius (Filipòvičius, – lt. arba „Pilỹpo sūnus“, arba „Pilypáitis“) Vilnìškis, Lietuvõs valstybės ir Bažnýčios veikėjas, rašytojas, kompozitorius, polemistas, gimęs 1595 Lietuvõs Brastõs (Brèsto) (ar Gar̃dino) krašte (Коршунов А. Афанасий Филиппович, Мн., 1965), greičiausiai bajõrų šeimoje, mokęsis Vìlniaus Stačiãtikių Šventõsios Dvãsios nužengìmo añt Apãštalų brolijos mokykloje, galbūt Vìlniaus Jėzuìtų kolègijoje, puikiai mokėjęs graĩkų, lotỹnų, bažnýtinę slãvų, rùsų, gudų̃, lénkų kalbas, nuo jaunumės išmanęs ir dėstęs „bažnytinius mokslus“ (Чаропка В. Афанасій Філіповіч: Полымя, 2002 № 1, 184-189), 1622-1627 tarnavęs Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės valstybės veikėjo Lẽono Sapiẽgos, Lietuvõs pakanclerio (1585-1589), Lietuvõs didžiojo kanclerio (1589-1623), Vìlniaus vaivados (1623-1633) ir Lietuvõs didžiojo etmono (1625-1633), rūmuose mokytoju, 1627 tapęs Vìlniaus Šventõsios Dvãsios vienuolyno vienuoliu, Òršo Viẽšpaties Apreiškìmo prie Kuteinkos ir Dniẽpro upių santakos bei Mežigòrsko Viẽšpaties Atsimaĩnymo prie Dniẽpro upės netoli Vìšgorodo vienuolynų vienuolis, nuo 1632 Vìlniaus Šventõsios Dvãsios vienuolyno jerovienuolis, Dùbojaus prie Pìnsko vienuolyno (Polèsės žemė) igumeno padėjėjas, nuo 1640 Lietuvõs Brastõs (Brèsto) Šveñtojo Simeòno Stul̃pininko vienuolyno igumenas, nepailstamai darbavęsis ir kovojęs už ortodòksiškąją krikščionybę lietùvių – gudų̃ žemėse, unìtų užgrobtų bažnyčių sugražinimą, smerkęs unijìstines tendencijas, 1641 iš Lénkijos karaliaus ir Lietuvõs didžiojo kunigaikščio (1632–48) Vladìslovo Vazos († 1648) gavęs Lietuvõs Brastõs stačiatikių brolijos teisių patvirtinimą, 1644 areštuotas kaip „valstybės nusikaltėlis“, perduotas Kìjevo, Galìcijos ir Visõs Rusiõs metropolito Pẽtro Movìlos priežiūrai, Movìlos uždarytas „iki gyvos galvos“ Kìjevo Pečiòrų vienuolyne, po jo mirties sugrįžęs į Lietuvõs Brãstą, 1648 vėl apkaltinus „antivalstybiniais“ nusikaltimais (ryšių su Bogdãno Chmelnìckio († 1595) sukilėliais palaikymu) uždarytas į Brastõs kalėjimą, kankintas, teistas ir sušaudytas ir užkastas miške prie Brastõs (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė/ Žečpospòlita) († 1648). Palaikų atradimas ir perkėlimas į Lietuvõs Brastõs Šveñtojo Simeòno Stul̃pininko vienuolyną (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė/ Žečpospòlita) (1649)