Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT KETVIRTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 4 (dangaus Bekūnėms Galybėms – angelams):
Lyg vėjus angelus visur siuntinėji, kaip ugnies liepsnos Tave jie lydi. (Ps 103, 4)
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink! Viešpatie Dieve, koks esi didis! (Ps 103, 1a)

II. Aleliuja, t. 5 (dangaus Bekūnėms Galybėms – angelams):
Šlovinkit Viešpatį visi angelai, šlovinkit Jį Jo visos Galybės! (Ps 148, 2)
Nes jis įsakė, ir visa buvo sutverta, tarė – ir jie atsirado.  (Ps 148, 5)

Šventasis kankinys Nèstoras Tesalonikiẽtis, iš Makedònijos Tesalonìkų, Demètrijaus Tesalonikiẽčio Miroblìto († ~306), kurio kankinystės aprašymas išliko IX amžiaus tekstuose (išskiriamos trys redakcijos; Acta SS, t. 4 oct., p. 50-209), mokinys ir bičiulis, pasak „Passio prima“ ir „Passio altera“, Demètrijui esant Makedònijos Tesalonìkų kalėjime, iššaukęs į dvikovą Ròmos Imperãtoriaus mylimiausią gladiatorių Lijãją – iš germãnų vandãlų genties ir „įveikusį daugybę“ Lãcijaus Ròmoje, Panònijos Sìrmijuje ir Makedònijos Tesalonìkuose – ir jį nugalėjęs: nuo pakylos numetęs ant iečių, Imperãtoriui paklausus kokių burtų jis ėmęsis, kad nugalėtų priešininką, atsakęs, kad šis nužudytas „ángelo“, atsiųsto „Demètrijaus Diẽvo“, todėl valdovui įsakius buvęs suimtas ir (nuvedus į vakarinę miesto dalį) nužudytas (Imperatorius įširdęs, todėl įsakęs nužudyti ir Demètrijų – kariai jį nudūrę ietimis); tai atsitikę Makedònijos Tesalonìkuose, valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-311) (Ròmos Impèrija) († ~306)

Šventasis vienuolis Nèstoras Mẽtraštininkas, asketas, knygius, gyvenęs Kìjevo Žẽmėje, Bèrestove šalia Kìjevo, ant kalvos prie Dniẽpro upės, Variãgų olų urve – Kìjevo Pečiòrų vienuolyne, minimas „Ipãtijaus Mẽtraščio“ (XII a. pab.–XII a.) Chlèbnikovo nuoraše (~1550/1560), Pečiòrų vienuolyno vienuolio Polikárpo († XIII) sudarytame Pečiòrų paterikone ir 1214/1226 metų laiške, pasak paties Nèstoro parašyto Pečiòrų igumeno Teodòzijaus Pečioriẽčio († 1074) „Gyvenimo“, vienuoliškuosius įžadus davęs ir gavęs diakono šventimus, kai Kìjevo Pečiòrų vienuolynui vadovavo (1074-1077/78) igumenas Stẽponas Pečioriẽtis († 1094), iki Teodòzijaus Pečioriẽčio „Gyvẽnimo“ parašęs šventųjų Borìso ir Glèbo „Gyvẽnimą“, o taip pat „Būtų̃jų laikų̃ pãsakojimą“ — kroniką, sudarytą iš neišlikusių XI a. rusų metraščių, išrašų iš Bizántijos kronikų, pasakojimų ir kitų šaltinių (kurioje aprašytas rytų slãvų gyvenimas, krikščionybės įsigalėjimas, Rusiõs istorija (Lietuva minima tarp Rusiõs duoklininkų)), miręs ir palaidotas Bèrestove, Pečiòrų vienuolyno Artimõsiose Olosè (Kìjevo Rusiõs Kunigaikštỹstė) († ~1113/1116 (XI a.pab.?))

Šventosios kankinės Kapitolinà Kapadokiẽtė, iš Mažósios Ãzijos, Kapadòkijos, kilmingos šeimos, krikščionė, gyvenusi Kapadòkijos Cezarė́joje, išdalijusi turėtą turtą ir paleidusi į laisvę vergus, dėl tikėjimo suimta ir įkalinta, atsisakiusi aukoti stabmeldžių dievams, o taip pat Erotė́ja Kapadokiẽtė, jos tarnaitė, suimant Kapitolìną gynusi ją, nukirsdintos Kapadòkijos Cezarė́joje valdant Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (285-305; uzurp. 306-308, 310) (Ròmos Impèrija) († ~284/305) 

Šventasis ištikimasis Andrejus Pereslavìškis, Kunigáikštis Zakristijõnas, iš Smoleñsko Žẽmės, dalinės Tòmo Kunigaištystės, Tòmo kunigaikščio Teodòro Nẽregio ìš Tòmo miesto († XIV a.) sūnus (Tòmo Kunigaištystė/ Smoleñsko Didžióji Kunigaikštỹstė), 1360 kaip bevardis, niekam nepažįstamas keliauninkas atėjęs į Vladìmiro – Sùzdalės Kunigaikštỹstę, apsistojęs dalinėje Ùžgirio (Zalèskio) Pereslãvlio Kunigaikštỹstėje ir apsigyvenęs prie Pereslãvlio Šveñtojo Mikalõjaus Stebuklãdario prie miesto vartų bažnyčios, priimtas bažnyčios patarnauju ten kaip asketas pragyvenęs 30 metų, iki pat mirties, kai šarvojant jį po rūbais buvo rastos kunigaikščio regalijos – auksinė grandinė ir žiedas bei metalinė asketo grandinė ir raštelis: „Esu kunigaikštis Andrė́jus, vienas iš Smoleñsko kunigaikščių, dėl savo brolių pavydo ir sąmokslų atsisakęs savo kunigaikštijos valdymo, ir namų, ir kito“, palaidotas Pereslãvlio Šveñtojo Mikalõjaus Stebuklãdario bažnyčioje (Vladìmiro – Sùzdalės Kunigaikštỹstė/ Ùžgirio (Zalèskio) Pereslãvlio Kunigaikštystė) (~1390). Palaikų atradimas Didžiájam Maskvõs bei Vìsõs Rusiõs kunigaikščiui (1533-1547), Cãrui bei Vìsõs Rusiõs Didžiájam kunigaikščiui (1547-1584) Jõnui (Ivãnui) IV Rūsčiãjam († 1584) (Rùsijos Karalỹstė) (1539)

Šventasis vienuolis Nèstoras Neknỹgius, Pečioriẽtis, gyvenęs Kìjevo Žẽmėje, Kìjevo Pečiòrų vienuolyno vienuolis, „Neknỹgium“ pramintas hagiografijose, kad nebūtų tapatinamas su Nèstoru Mẽtraštininku († ~1113/1116 (XI a.pab.?)), miręs Pečiòrų vienuolyne, palaidotas Pečiòrų vienuolyno Tolimõsiose Olosè (neminimas ankstyvuosiuose (iki XIII a. 5 deš.) šaltiniuose, pasakojančiuose apie Pečiòrų vienuolyną ir jo vienuolius; gali būti, kad gyvenęs laikais, kai Kìjevas buvo (nuo XIV a. pradž. iki 1569) LDK sudėtyje) (Kìjevo Kunigaikštỹstė?/ Lietuvõs Didžiõji Kunigaikštỹstė) († ~XIV/XVI (?) a.)