Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTPIRMÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 8 (apaštalui Jokūbui):
Per visą žemę eina jų žinios aidas, jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. (Ps 18 (19), 5)
Skelbia dangus Dievo šlovę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. (Ps 18 (19), 2)

II. Aleliuja, t. 1 (apaštalui Jokūbui):
Dangus garsina, Viešpatie, Tavo nuostabius darbus, Tavo ištikimybę – susirinkimas šventųjų. (Ps 88 (89), 6)
Dievas garbinamas šventojoj taryboj. (Ps 88 (89), 8)

Šventasis Apãštalas Jokū̃bas (Jaunesnỹsis), vienas iš dvylikos apaštalų (nepainioti su Zebediẽjaus sūnumi Jokūbù († I), Jokūbù Vyresniúoju ir „Viešpaties bróliu Jokūbù“ († 62 ar 69)), Alfiẽjaus (Alfė́jo) (Mt 10, 3; Mk 3, 18; Lk 6, 15), kartais tapatinamo su Klopù – Kleopù († I a.; Jn 19, 25) ir teisiosios Marìjos Mirnešė̃s († I a.; pagal tradiciją – Juõzapo Sužiedúotino († I a.) dukros) (Mt 27, 56; Mk 15, 40; 16, 1; Lk 24, 10) sūnus, evangelisto Mãto Lèvio († 60) ir gal Jòzės (Juõzapo) († I a.) brolis, Bažnýčios Mókytojo vyskupo Teodorèto Kiriẽčio († ~458) teigimu, buvęs muitininkas, apaštalavęs Judė́joje, vėliau drauge su apaštalu Andriẽjum (Andrė̃jum) Pirmà Pašauktúoju († ~60/70) – Mesopotãmijos Edèsoje, vėliau skelbęs Evangèliją Palestìnos Gãzoje ir Eleuteròpolyje (tarp Jerùzalės ir Gãzos), nužudytas, Pseudosimeòno Logotèto († X a.) teigimu, Šiáurės Ãfrikoje, Marmarìkės srityje (tarp Egìpto Nìlo deltos ir Kirėnãjikos), pagal kitus – Egiptè, pakeliui į Ostrakiną (keliasdešimt kilometrų nuo Pelùsijo) (Ròmos Impèrija) († ~62)

Šventasis teisusis Abraõmas (Abrõmas) (hebr. „abraham“ – išaukštintas tėvas, žmonių tėvas), Bìblijos personažas, patriarchas, kilęs iš senosios Mesopotãmijos, šumèrų miesto Ū́ro („Chaldė́jos Ū́ro“), žỹdų, edomìtų ir įvairių arãbų genčių pradininkas, Tãro (Tèracho) sūnus, turėjęs du brolius – Arãną ir Nachòrą, gyvenęs Kanaãno žemėje, vedęs „tėvo, bet ne motinos“ (Pr 20, 12) dukterį Sãrą (Pr 11, 29 vad. Sarajà), ištikus badui persikėlęs į Egìptą, tarnavęs faraono rūmuose, vėliau grįžęs į Kanaãną, Sãros tarnaitė vergė egiptietė Hagarà jam pagimdžiusi sūnų Izmaèlį, o Sarà – Izaõką (senatvėje trečioji žmona Ketūrà pagimdžiusi jam Zimrãną, Jokšãną, Medãną, Midjãną, Išbãką ir Šuãchą (Pr 25, 1-2)); be to, turėjęs dar ir sūnėną Lótą – moabìtų ir amonìtų protėvį (Pr 19, 37-38)); buvęs pamaldumo, visiško paklusnumo Diẽvui pavyzdys (norėdamas išbandyti Abraõmo tikėjimą, Diẽvas liepęs jam paaukoti savo sūnų Izaõką, ir šis sutikęs tai padaryti), todėl jam buvo pažadėta, kad tapsiąs didelės tautos pradininku (Pr 12, 2), o per Izaõką Diẽvas palaikysiąs amžinąją Sándorą (Kanaãno Žẽmė) († ~1900/1800 m. pr. Kr.)

Šventieji vienuoliai Andrònikas Antijochiẽtis, sidabrakalỹs, ir Atanãzija Antijochiẽtė, jo žmona, juvelyro dukra, iš Sìrijos Antijòchijos (Antijochė́jos prie Orònto), mirus vaikams, išdaliję turėtą turtą, išvykę į Egìpto Aleksándriją, kur davę vienuolystės įžadus – Andrònikas vienoje skitýnėje, Atanãzija – Aukštutìnio Egìpto Tabė́nės moterų vienuolyne (netoli Aleksándrijos), mirę Aukštutìniame Egiptè (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († IV-V a.)

Šventieji kankiniai Juventìnas (Juveñtijus) (Antijochiẽtis) ir Maksimìnas (Antijochiẽtis), kariai, asmens sargybiniai iš imperatoriaus Flãvijaus Kláudijaus Julijãno (Atskalū̃no) (331-363) aplinkos, Sìrijoje, Antijòchijoje (Antijochė́joje prie Orònto) kritikavę imperatoriaus nurodymą apšlakstyti aukoms skirtų gyvūnų krauju maisto produktus turguje ir vandenį šuliniuose, suimti ir nužudyti Antijòchijoje įsakius Julijãnui Atskalū̃nui (Ròmos Impèrija) († ~361/363)

Šventoji išpažinėja diakonė Pòlija (Pùblija) Antijochiẽtė, iš Sìrijos Antijòchijos (Antijochė́jos prie Orònto), savo valdoje įrengusi bažnyčią ir įkūrusi moterų vienuolyną, garsiai išpažinusi tikėjimą, smerkusi stabmeldystę, imperatoriaus karių sumušta mirusi savo namuose valdant imperatoriui Flãvijui Kláudijui Julijãnui (Atskalū̃nui) (331-363) (Ròmos Impèrija) († ~361/363)